Be kategorijos

Kelionė į praėjusį gyvenimą

Atvyko brolis „profilaktiniam“ seansui. Jis atsisėdo ant kėdutės, aš patogiai įsitaisiau į kėdę su atlošu. Ištiesiau ranką ir pamėginau susilieti su savimi iš paralelinio pasaulio. Su žmogumi baltu chalatu. Susiliejimas toks truputi nesklandus  buvo, bet įvyko. Nes pamatyti tai, ką norėjo parodyti, aš su savo sąmone negalėjau.  Esu nepajėgi. Buvo reikalingas susiliejimas ir tada pradėjau „gydymą“. Trumpai pamačiau brolio energetinį kanalą ir tada pajutau smarkų vėjo sūkurį. Smarkaus vėjo sūkuryje trenkė žaibas ir jis pataikė į brolį. Supratau, kad nusikėliau į kitą brolio gyvenimą. Brolis, būdamas jaunuolis, netoli nuo savo namų, bėgo link didžiulio medžio. Tikriausiai tikėjosi pasislėpti nuo lietaus ar vėjo. Ir į jį trenkė žaibas. Žaibas perėjo per visą kūną. Suvirpino visas ląsteles, bet neskaudėjo. Akimirksniu pasidarė lengva, lengva. Tarsi pakilo į debesis, į švelnią nesvarumo būseną. Pasirodė būrys angelų ir labai stipri energija. Man galvą iš karto atlaužė. Norint ją išgyventi, reikia priimti ją, o tai padarau atlošusi galvą. Tada manyje pasikeičia energija. Pakyla vibracijų lygis. Ši energija įėjo į brolio subtilųjį pasaulį. Ji labai galinga, labai stipri. Bet tame laikmetyje, kai brolis gyveno, ši energija neturėjo galimybės pasireikšti žemiškoje erdvėje. Bet ji galėjo įsitvirtinti žmogaus subtiliajame pasaulyje. Po žaibo trenksmo, kai broliui pasidarė ramu ir gera, jo veido raumenys atsipalaidavo, kūnas suglebo, pasirodė putos iš burnos. Atbėgę tėvai, paėmė sūnų ant rankų ir parsinešė namo. Jo sąmonė ir kūnas žaibo buvo taip paveikti, kad jis tapo kaip Dauno ligos kamuojamas žmogus. Veidas nevalingai trukčiojo, judesiai nekoordinuoti. Žaibo poveikis buvo dvejopas: siela įgavo didžiulę jėgą, pasaulį suvokė daug geriau, nei dabartiniai aiškiaregiai. Siela sugebėjo viską matyti labai plačiai ir aiškiai. Suvokimas stulbinantis – išraiškos jokios. Žmogus kažką mikčioja, rodo mimikas ir nieko negali pasakyti. Dar blogiau tai, kad siela iš nevilties, jog negali išreikšti savo žinių, mėgindavo „pramušti“ tą sustingimą ir sukeldavo šizofrenijos priepuolius. Brolis iš skausmo draskydavosi, būdavo nevaldomas. Todėl tėvams neliko nieko kito, kaip atiduoti savo sūnų į psichiatrijos ligoninę. Jis buvo nevaldomas, nesugebėjo savimi pasirūpinti. Jam mėgino padėti vienas žmogus, kuris tyrinėjo žaibo trenktus žmones. Jis suvokė, kad žaibo trenksmas susietas su Visatos energijomis, bet jis neturėjo tiek žinių ir galios, kad galėtų atstatyti pusiausvyrą tarp fizinės ir psichinės brolio būklės. Po 5 metų brolis mirė. Tėvai pastatė kryžių netoli didžiojo medžio, kur žaibas trenkė į brolį. Jo motina jį labai mylėjo. Jautėsi didžiulė meilė sūnui. Noriu sugrįžti prie žmogaus, kuris išmanė apie žaibo energiją ir bandė broliui padėti. Jam nepavyko, bet brolis jautė jam dėkingumą už pastangas. Buvo aiškiai parodyta, kas tas žmogus yra dabar ir kokie jo santykiai su mano broliu. Jis, visai nežinodamas savo praeito gyvenimo patirties, sutikęs tą žmogų dabar, visada skatina energetiškai stiprėti. Kas tas žmogus dabar, buvo parodyta aiškiai. O štai motinos negalėjau „užčiuopti“. Tarsi jos nebūtų šioje erdvėje. Svarbiausias šio seanso momentas – tai motinos mirties išgyvenimas. Visą tą momentą aš tyliai niūniavau, tarsi raudą. Bet tai buvo energijos kėlimas. Motinos mirties akimirkos energijos kėlimas. Kam to reikėjo? Mirdama motina, mirties akimirkoje, susitiko su Dievu, kuris paaiškino, kad sūnus tikslingai buvo trenktas žaibo. Tai buvo reikalinga tam, kad tam tikra energija įsitvirtintu jo subtiliuosiuose kūnuose ir įsitvirtintų žemiškoje erdvėje.  Tai energijai pasireikšti per žmogiškąjį suvokimą ir elgesį buvo neįmanoma dėl žemo energetinio aplinkos lygio. Tokiai energijai pasiekti žmogų, buvo reikalinga suformuoti žaibą. Tik tokiu būdu ji įsiliejo į žmogų. Motina, supratusi, kad sūnus tapo invalidu pagal Dievo planą, labai ant jo supyko ir  … numirė. Jos neparodė atgimusios dabartyje, nes ji, supykusi ant Dievo mirties akimirkoje, pasiliko užstrigusi astrale. Jos sielos vystymasis užsiblokavo. Ji tarsi sustingo laike.  Buvo reikalinga sugrįžti į motinos mirties akimirką ir pataisyti situaciją. Mirties akimirkoje, kai Dievas pasakė apie savo planus ir motina supyko, aš giedojau raudą ir mėginau pakelti motinos vibracijas į tą lygmenį, kad ji pajėgtų suprasti Dievo poelgio prasmę. Niūniavau ilgai, ašaros byrėjo. Jautėsi motinos skausmas. Man raudant vyko diskusija tarp motinos ir Dievo. Ir kažkurią akimirką motina tarė: nesuprantu iki galo to poelgio prasmės, bet atleidžiu… ji, mirdama, atleido Dievui, už jo tikslingą poelgį. Ji atleido ir atsilaisvino, pakilo iš astralo. Ir yra vilties, kad greitai ji įeis į mūsų tarpą, ir mes suprasime, kad tai ji – motina iš praeities. Ji turėtų greitai gimti.  „Gydymas“ – tai pastebėti kodėl žmogus atitolo nuo sielos kelio ir kaip tai pataisyti .. tokia frazė buvo užrašyta prieš porą dienų. Motinos gydymas įvyko, o brolis sužinojo, kodėl paniškai bijodavo žaibų. Giluminė atmintis prisimena skausmą, kai siela žino labai daug, o kūnas negalėjo nieko išreikšti. Beje, ta energija, kuri įėjo į jo subtiliuosius kūnus per žaibą ir dabar pas jį yra. Tai man „pažįstama“ energija. Ji įsitvirtino ilgam. Ir ji tokia nuostabi ir gera, laiminga, galėdama pasireikšti Žemėje per sąmoningus žmones. Apibendrinu: manajam Aš iš paralelinio pasaulio pavyko įsilieti į mane ir mes kartu dirbome čia ir dabar. O brolis sėkmingai keliauja per sudėtingus savo praeities gyvenimus. Ir dar sužinojau, kaip persipynė gyvenimai su dabartiniais draugais. Po seanso iškilo klausimas, kodėl būtent dabar vyko toks seansas, kodėl ne po metų ar dar vėliau. Ir prieš užmiegant atėjo atsakymas. Jeigu tą akimirką motinos siela nebūtų atlaisvėjusi ir pakilusi, tai kažkuri besilaukianti moteris būtų patyrusi persileidimą. Buvo būtent tas momentas, kai siela turėjo įeiti į kūną ir jeigu ji būtų neatlaisvėjusi, tai tas kūnas būtų miręs. Pasirodo išgelbėjome moterį, kuri laukėsi kūdikio…

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *