Be kategorijos

Manosios praeities tęsinys

Pagaliau „įėjau“ į savo praeitį. Matau save, kaip einu tamsia gatve. Tai, matyt, šalutinė gatvė, kur sudėti šiukšlių konteineriai. Einu svirduliuodamas (esu vyras), vos kojas pavelku, bet ne todėl, kad girtas būčiau, o iš nevilties. Nevilties, nes supratau, kad savo gyvenimą pasukau visai netinkama kryptimi. Manau, čia tas gyvenimas, kai aš degradavau, kai galėjau gyventi su šviesos jėgomis, o nusileidau savajam ego ir tas žinias naudojau neteisingai, o vėliau jų visai atsisakiau. Žodžiu, einu gatve apimtas nevilties ir staiga pakeliu ranką su ginklu ir šaunu sau į galvą. Jausmas keistas, kai fiziškai jauti kaip „taškosi“ smegenys. Parkritau ant grindinio. Ir tada prasidėjo kova. Iš pradžių nesupratau, kas kovoja, dėl ko. Vėliau suvokiau, kad vyksta kova tarp šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų: kuri pasiims mano sielą. (tokia mano suformuota tos kovos prasmė, gal ji buvo truputi kitokia, bet aš jaučiau kovą). Dabartinį kūną draskė drebulys. Rita labai garsiai šaukė (ji darė man seansą). Ir kai šviesos jėga nugalėjo, aš nurimau . Rita pradėjo ramiau niūniuoti. Matau atgalinį vaizdą, tokį kaip per filmus rodo. Mano smegenys „susirenka“, kulka grįžta į šautuvą, aš einu gatve toliau ir išmetu ginklą į konteinerį. Grįžtu namo, užsidarau savo kambaryje ir atsiverčiu knygą, kurios daugel metų neskaičiau, bet kurią turėjau, kaip pagrindinę gyvenimo knygą. Nuo tos akimirkos pasitraukiau iš visuomeninio gyvenimo. Manęs daugiau niekas nematė. Taip aš praeities aplinkos labai ir nepakeičiau. Tiek man mirus, tiek pasitraukus ir užsidarius kambaryje – manęs toje aplinkoje neliko. Bet likau aš. Ir tame kambaryje aš grįžau prie gaunamų žinių ir rašiau. Bet tai, ką rašiau, jau negalėjo niekas perskaityti. Nes praeitį pakeičiau dabar. Visados keisdavau mirties akimirką, o dabar atsirado ir tęsinys. Bet fiziniame plane jo kaip ir nebuvo, todėl tai, ką rašiau tame kambaryje aš niekam neperteikiau. Lieka tik vienas variantas ir apie jį seanso metu kalbėjo. Tas žinias, kurias aš užrašiau naujoje praeityje, turėčiau gauti dabar,  jas užrašyti ir pateikti aplinkiniams. Iš tiesu, mirties momentas ir čia buvo labai svarbus. Vyko kova, kuri jėga pasiims sielą, nes nuo to priklausys, koks bus sekantis įsikūnijimas. O gal ir ne, čia mano loginiai išvedžiojimai. Aš galiu pasakyti, kad kova vyko ir ji fiziškai jautėsi dabartyje ir kai nugalėjo šviesioji jėga, buvo taip ramu ir gera.

Pakalbėsiu apie kitos (ne savo) praeities mirties momentą. Matau veiksmą praeityje. Kažkokie aborigenai ratu apstoję mažą šviesią mergaitę. Jaučiasi įtampa, jie kažką nori padaryti su tuo vaiku. Ir atsiranda moteris, kuri tą vaiką iš ten ištraukia. Ji jaučia pareigą tą vaiką išgelbėti. Nes jos (ne giminės) yra iš „civilizacijos“, tik kažkaip patekusios į tą mišką. Bėgant per mišką, jau kartu su mergaite, moteris nepastebėjo prarajos, ji paslydo ir krito. Mergaitė liko viena dideliame miške, kur gyvena ir aborigenai ( gal būt, aš juos ne taip vadinu, bet tai žmonių grupė, kuri gyvena atokiai nuo civilizacijos, pagal savo papročius). Moteris krenta į bedugnę, žino, kad žus ir jai labai skauda širdį, kad paliko mergaitę. Kad nepavyko jos nuvesti iki civilizacijos. Su tuo skausmu ji ir krito ant akmenų, kur iš karto ir mirė. Teko grįžti į tą akimirką, kai ji krito nuo skardžio ir papasakoti, koks buvo Dievo planas. Palikta mergaitė nepakliuvo pas aborigenus, ji ilgai klaidžiojo po mišką, išmoko suprasti gyvūnus, visą gamtą ir kai grįžo į civilizaciją, ji buvo ne tik suaugusi, bet ir labai subrendusi. Ji įgijo žinias, kurias pateikė visuomenei. Jos veiklos aš nemačiau, bet žinau, kad tai rimta mokslinė veikla. Ir to nebūtų buvę, jeigu moteriai būtų pavykę mergaitę išgelbėti. Ji nebūtų taip subrendusi, nebūtų suformavusi tokių žinių, kokias galėjo skleisti šiuo atveju. Moters paskirtis iš tikrųjų buvo išgelbėti mergaitę nuo aborigenų ir palikti miške vieną. Žmogaus širdis niekada neleis palikti vaiko vieno miške, todėl „atsirado“ praraja, kur moteris paslydo ir žuvo. Kad ir kokiomis sudėtingomis situacijomis žmogus miršta, niekada negali žinoti Dievo plano. Mums neramu, skaudu, atrodo, be mūsų aplinkiniai neišgyvens. Žinoma, jiems bus labai skaudu, labai sunku, bet gal tik tokiomis sąlygomis galima įgyvendinti Dievo planą. Čia ir vėl reikia prisiminti tai, kad mes gyvenate amžinybėje. Mūsų gyvenimas turi tęsinį. Mūsų gyvenimai turi vieną bendrą tikslą. Ir yra pasirenkamos įvairiausios priemonės tiems tikslams įgyvendinti. O mums teks suprasti, kad mirties momentu nepamirštume: aš grįžtu pas Dievą. Viskas, savo planą įgyvendinau. Grįžtu su meile, su ramybe ir pasitikėjimu Dievu, kad aplinkiniams bus taip, kaip numatyta Dievo plane. O plane numatyta žmogaus pažanga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *