Be kategorijos

Neklausk, kam to reikia?

Violetinė „bambagyslė“ – tai amžinybės simbolis. Siela gali save išreikšti materialioje aplinkoje (Žemėje) ir nematerialioje aplinkoje (Visatos erdvėje). Iki šiol buvo duota galimybė sielai save išreikšti žemiškoje – materialioje aplinkoje. Daug kalbėjome apie tai, kaip sunku sielai, kai ji neišgirsta, nesuprantama, kad mažai žmonių leidžia sielai save išreikšti ir taip susergama depresija, širdies ligomis. Taip yra iki šiol. Bet dabar pasaulis keičiasi ir atsiranda dar viena galimybė – sielos išraiška nematerialioje aplinkoje. Paklausite, gal čia ta pati idėja – kai žmogus miršta, siela atsijungia ir ji veikia kitoje plotmėje. Ne, čia ne tas pats. Ten siela išsiaiškina visas savo sėkmes ir nesėkmes, ir įvairius būdus, kaip žmogui išgyventi tą gražųjį laikotarpį Žemėje. O kai siela (žmogui nemirus) susijungia su nematerialiuoju pasauliu – ji kuria visoje Visatoje. Iš karto primenu, kas svarbiausia – tai atsakomybė. Už savo žodžius, elgesį, suvokimą, jausmus. Visatos erdvėje siela gali materializuoti savo idėją. Tai pirmas žingsnis einant link to etapo, kai žmogus su savo sąmone persikels į kitą lygmenį. Dabar prisiderinimai vyks aukščiausiu laipsniu. Atsiranda violetinė „bambagyslė“, apvalyta ir sureguliuota žmogiškosios esybės struktūra. Šia struktūra tu dirbsi Visatos erdvėje. Tu ją pajautei per seansą, kai tavo vidinę esybę degino taip pat skaudžiai kaip ir fizinį kūną. Prisimink tą būseną ir suprasi, kada dirba vidinė esybė. Su šia esybe tu gali „kalnus nuversti“ žemiškoje plotmėje ir be galo daug dalykų atlikti Visatos erdvės atžvilgiu. Ateina laikas suvokti tai, kas žmogaus protu nebuvo suvokiama. Tai nauja, pasitarti gali tik su mumis. Tai bus ateities pradžia. Viską, ką patiri tu, su laiku patirs ir kiti. Todėl kalbame apie tai viešai. Žmogus buvo labai įpratęs sielą sutapatinti su žemiškuoju kūnu ir jo veikla, o dabar norime pabrėžti, kad siela – tai vidinė esybė. Ji per violetinę bambagyslę sujungta su dieviškąja energija – pirmaprade, kūrybine energija. Viskas skiriasi tik suvokimo mastu. Anksčiau žmogus gyveno Žemėje ir ugdė save, o dabar žmogus gyvena Visumoje. Erdvėje, kurioje daug gyvybės. Sunku kol kas tinkamai išreikšti kas ta vidinė esybė ir kas tas gyvenimas Visumoje. Bet mes pradedame tai aiškinti. Žinoma, nelengva mums – mokytojams, nelengva tau – žmogui, mėginančiam suprasti kas visai nežinoma.

Pradėkime pokalbį apie Visatos struktūros dalį, kuri labiausiai liečia žmogų. Žmogus, gyvenantis Žemėje, turėjo galimybę ugdyti savo jausmus, elgseną. Turėjo galimybę mylėti, kurti ir griauti. Viskas vyko materialioje Žemės erdvėje. Ši erdvė buvo tarsi blokuota nuo kito pasaulio. Šis blokavimasis baigiasi. Žmogus pradeda pajusti Visatos virpesius, gaudesius, šnaresį. Kol kas tik tokie pojūčiai. Bet vėliau jie labiau išryškės: atsiras vaizdai, garsai ir suvokimas apie gyvenimą Visumoje. Žmogui nuolat kyla klausimas (teisingiau, tau nuolat kyla klausimas) – kam to reikia? Tai neteisingai formuojamas klausimas. Dievas žino, kam to reikia. Žmogui reikia pasitikėti Dievu ir tokių klausimų neuždavinėti. Pirmokas, kai paklaustų kam reikalinga geometrija ar fizika, net gavęs atsakymą nesuprastų, kam to reikia. Ar gi tu pajėgi suprasti kas vyksta ir kam to reikia, jei dar net neatvėrei Visatos vartų. Atsakymo nesuprasi, o šis klausimas labai blokuoja tavo motyvaciją. Motyvacijos stoka trukdo laisvos valios pasirinkimui. Todėl aiškiai sakau – nustok užduotį klausimą: kam to reikia? Dievas tave sukūrė ir jis tau suteikia visą Visatos grožį. Būk gera ir menu žemišku protu priimk šią dovaną. Nes priėmusi šią dovaną, pasijuoksi iš „savo menko proto“ ir kursi kaip didieji Visatos išminčiai kuria gyvenimą. Gyvenimą. Gyvenimas – tai santykiai. Patys įvairiausi santykiai, sukuriantys pačius įvairiausius derinius. Norėčiau pasakyti – seanso metu pamiršk, kad esi žmogus. Pamiršk, ką mokė tėvai ir proseneliai, pamiršk savo suvokimą apie žmogaus gyvenimo esmę. Ji buvo, yra, bet keisis. Žinoma, gyvenant tarp žmonių, būnant su žmonėmis, jaučiantis žmogumi, tu negali pamiršti, kad esi žmogus. Bet esmė ta, kad to reikia. Reikia, norint suvokti naujumą. Supranti ( ir mes tai suprantame), tu to nepamirši. Bet kai pradėsi pažinti kitą pasaulį, neklausk kam to reikia, nelygink pasaulių. Viskas bus kitaip. Viskas. Ant senos sąmonės kuriame naują pasaulį. Sako, reikia seną sugriauti, kad galėtum kurti naują, deja, to mes negalime. Daug pasaulių buvo sukurta, pradėta iš naujo ir vėl nieko nepasiekta. Todėl „seno“ mes negriausime. Tiesiog ant seno suvokimo kursime naują pasaulį. Ar bus lengva? Ne!!! mums, o ypatingai jums. Žmonėms, kuriuos jungiame į šį procesą. Jūsų dėmesys šiam procesui labai svarbus. Svarbus pasiryžimas ir sugebėjimas balansuoti tarp dviejų (o gal milijonų) pasaulių. Balansuoti, išlaikant Vidinę Ramybę. Būk stipri, saugok save, tausok save. Prisimink viską, ką anksčiau sakėme dėl sugebėjimo atsipalaiduoti, susikaupti, išlaikyti vidinę ramybę ir psichologinį balansavimą. Su išprotėjusiu žmogumi nieko nenuveiksi. Bet statyti naują ant seno, be vaikščiojimo ties išprotėjimo riba – neįmanoma. Žinių gal nebus daug iš karto, bet supranti: žinios čia mažiausia bėda. Vyks energetiniai pokyčiai. Jie žeis protą, jausmus, sveikatą. Būk pasiruošusi ir neleisk sau išsigąsti. Prisimink vieną svarbų dalyką – Mintis! Tavo mintis yra kuriančioji, kur ją nukreipsi – tą ir kursi. Kai bijosi išprotėti – keisk mintį. Ji viską atstatys į vėžes. Tai galingas įrankis. Tai šimtaprocentinė pagalba sau. Visados padės. Nes šiame procese, tavo minčiai suteikiama didesnė galia. Jei anksčiau mintys būdavo blokuojamos, tai dabar to nebebus. Nesąmoningos mintys dar truputi blokuojamos. Sąmoningos – ne.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *