Be kategorijos

Pasirinkimo laisvė

Dabar sugrįžkime į tą vakarą, kai meditavai.

(Paprasčiausiai, atsigulusi į lovą, atsipalaidavau ir tarsi panirau į spalvotą šilumą. Buvo nuostabus jausmas – ramybė, šiluma, neįtikėtina palaima).

Tu buvai pas mus. Pajutai tą šilumą, subtilumą, energijos pasikeitimą. Tu buvai pakilusi virš žmonių energetinio lauko. Tai buvo erdvės atsivėrimas. Meilės pajautimas. Ten laiko nėra, yra viltis, meilė ir vibracijos, kurios skatina žmones peržengti visas blogąsias energijas ir pasiekti tai, ką tu pajutai. Juk buvo nuostabu? Dievo energija yra daug kartų subtilesnė. Ne visi ir iš mūsų tarpo drįstame ir galime įeiti į tą aukštesniąją energiją, nes ji gali pažeisti tuos, kurie tam nėra pasiruošę. Tu buvai pasiruošusi pajusti pirmąją pakopą. Jautei kaip skaudu buvo grįžti? Tiesiog slėgė krūtinę. Tu sugrįžai į savo vibracijų lygį. Jis yra žemiausias, todėl ir grubiausias. Pereinant ir jaučiasi skausmas. Mūsų vibracijos skiriasi tik keliais etapais. Todėl mes galime perduoti informaciją tau ir kitiems žmonėms (beje ir gyvūnams). Mes, kaip ir tu, turime savo vadovus, tik su Dievu, kaip ir tu, bendraujame betarpiškai. Dievo šviesa yra kiekvienoje sieloje, neįmanoma negalėti bendrauti su Dievu. Tik žmogaus protas gali užblokuoti tą norą ir sugebėjimą. Tik žmogaus troškimai, ambicijos, pykčiai ir pavydai atitolina galimybę susilieti su Dievu. Tik tikroje šviesoje ir pasitikėjime galime išgirsti savo sielą. O ji yra arti Dievo.

Egzistencijos priežasties kol kas nesuprasi. Nes jos nėra. Yra viltis, tikėjimas, meilė. Tau tai paprasti žodžiai, tik juos išgyventi reikia mokėti. Tam reikalingas nuolatinis pokytis mąstyme. Nieko nėra blogiau, kaip praradimas gyvenimo džiaugsmo, praradimas tiesos ieškojimo. Tavo tikslas šiai dienai –  keisti suvokimą, savo ir kitų. Gali neabejoti, pasikeitimas vyksta. Ir ne tik tavyje, bet visoje planetoje. Vibracijų lygis keičiasi pamažu. Kas pokyčio neatlaiko – miršta, išnyksta, be teisės sugrįžti atgal į Žemę. Ne tas dabar laikas, kai gali metų metus atidirbti už savo karmą. Dabar turi atsakyti už esamą laikotarpį ir pakeitimus turi daryti dabar. Ne rytoj ir ne vakar. Bet dabar. Dabar esi tame laike ir toje erdvėje, ir dabartinė mintis yra svarbiausia. Laikas yra amžinybė. O amžinybėje akimirka neišnyksta. Ji yra. Tu turi suvokti, kad gali keisti laiką. Gali pereiti tiek į ateitį, tiek į praeitį. Gali buvusią mintį pakeisti nauja. Vakarykštę idėją pakeisk šiandien – ir turėsi nuostabų rytojų. Žinau, tai tau neįprasta mintis. Bet tau atskleista galimybė išstudijuoti laiko suvokimą. Tavo akimirka gali sustoti. Ir laikas nesikeis – nei tavo, nei aplinkos. Žemėje gali būti amžinybė. Tik žmogus turi tam pasiruošti. Mes gyvename amžinybėje, ir ateis laikas, kai visi būsime bendroje amžinybėje. Gal dar ne greitai jūsų laiku, bet labai greitai mūsų laiku. Tai yra. Čia ir dabar. Dabar ir amžinai. Tai bus vienas ir tas pats. Ar pasiruošusi gyventi amžinai? Ar gali gyventi amžinai ir nejausti nuobodulio, nepasitenkinimo gyvenimu? Kai to nejausi, kai kiekviena diena suteiks džiaugsmą šia akimirka, pripažinsi, kad niekur nėra geriau, kaip toje aplinkoje, kur gyveni, suvoksi, kad gali gyventi amžinai. Gali skraidyti be sparnų, gali keliauti laike ir erdvėje, ir amžinai. Gali pažinti daug naujų idėjų, gali kurti, svajoti ir materializuoti svajones. Peržengsi žmogaus sukurtas ribas. Tu esi laisva. Laisva. Nėra ribos nei žinojime, nei patyrime. Yra laisvė. Laisvė energijos pasikeitime tarpusavyje. Tu savo kūnu, rankomis jau dabar gali perduoti kosmoso energiją kitam gyvam padarui. Tik tai dar nėra labai išryškinta, nes gydymas energijos perdavimu atimtų daug laiko. O tu mums esi reikalinga kaip informacijos perdavėja. Teisingiau, Žemei tu esi reikalinga tokia, kokia esi: paprasta, nuoširdi, neišsišokanti. O visa kita mes jau darome. Leidžiame tavo vibracijoms susilieti su kito žmogaus vibracijomis. Tu gi žinai, prie kiekvieno žmogaus negalime prieiti per jo įsitikinimus, jo vertybes, jo susikurtą apsaugos zoną, kuri neprileidžia nei mūsų, nei sielos. O tavo vibracijos yra galingos žmogiškajame plane. Tik leisk joms tekėti ir pačiai bus malonu stebėti, kaip žmonėms būsi, ir esi, reikalinga. Jie prisiliečia prie amžinybės, prie Meilės, kuri yra tavyje, o kartu yra ir kiekviename iš žmonių. Tu gali tiesiogiai bendrauti su kito žmogaus siela – mėgink pereiti jo sąmoningą būseną ir atkreipti dėmesį į save. Siela, pajutusi galimybę pasireikšti, pati ieškos kelių kaip su tavimi bendrauti. O tada prasideda sunkusis laikotarpis – įtikinti žmogaus protą. Kiek žmogus apsunkino savo gyvenimą… Negalima taip savęs skriausti.

Dievas žmogų sukūrė tam, kad džiaugtųsi savo gyvenimu, o žmogus jį paverčia pragaru. Ar geri tėvai linki savo vaikams blogio? Nelogiška? Dievas savo vaikams taip pat nelinki blogio. Tad, Žmogau, pamąstyk logiškai (o tai tau taip patinka), kas liepia gyventi nelaimingą gyvenimą, kas jį tokį sukūrė? Tikrai ne Dievas. Ir tu niekada nekurk mintimis problemų. Ši mintis tau turi būti aiški iki „kaulo smegenų”. Kaip savaime suprantamą dalyką turi priimti ir tai, kad mes tave globojame. Žinok, gavus laisvės sparnus, negalima braidyti po purvą. Privalai kilti. Tik čia negali įsivelti puikybė.

Tu neši atsakomybę už suvokimą, už požiūrio keitimą, už kiekvieną ištartą žodį, už kiekvieną mintį. Jos turi būti švarios. Švarios. Visados. Pamatysi, kiek daug gerų žmonių Žemėje yra ir kaip visiems reikia supratimo, palaikymo, meilės. Tu būsi stipri juos palaikyti. Svarbu – ketinimų nuoširdumas. Kiekviename žmoguje yra užkoduotas gerumas, nuoširdumas, meilė. Tavo siekis – padėti iškelti šias savybes. Bet ne visada reikia stengtis padėti kitam žmogui. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą, savo suvokimą ir savo pašaukimą. Negalima įtakoti žmogaus jam to nenorint. Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra: su visomis mintimis ir keistenybėmis. Nieko nėra panašaus ar vienodo. Skirtingumas ir įvairovė varo pasaulį į priekį. Ir jeigu žmogus kariauja su ateiviais, vadinasi, jam to reikia. Ar taip yra iš tikrųjų – tai jau kitas klausimas. Supratimas aplinkos ir simbolių yra skirtingas. Teisių, vienpusiškai, nėra. Tą patį dalyką vieni mato vienaip, kiti kitaip. Tai nereiškia, kad reiškinys neegzistuoja. Egzistuoja skirtingas to reiškinio suvokimas. Vieni mano, kad šviesos pakanka, kiti, tą patį matydami, sako, kad šviesos per mažai. Pats reiškinys gali neegzistuoti, bet jeigu egzistuoja mintis apie tą reiškinį – tai formuojasi ir reiškinys. Žmogus jį formuoja. Jeigu nori karo – ir bus karas. Jeigu nori meilės – ir bus meilė. Tavo teisė rinktis. Tik reikia mokėti rinktis. Neužtenka tik norėti, reikalinga valdyti troškimus, valdyti emocijas. Nuo kūrybos priklauso gyvenimas. Kuriant blogus vaizdinius, formuojasi tamsa. Juo daugiau kalbėsi ar galvosi apie blogį, juo labiau jis įgaus ryškumą, stiprumą ir darys didesnę įtaką žmogaus gyvenime. Tad kalbėkime apie meilę. Apie švytintį, šiltą meilės jausmą, kai sieloje yra ramu, kai norisi dainuoti, kai norisi apkabinti kitą žmogų.

Tu išsigandai dėl minties apie tikėjimo skleidimą ir apie pasekėjus? Nusiramink, tai paprasta, šiais laikais tikrai nereikės eiti į aikštę ir šaukti apie tikėjimo tiesas. Žmonės nesiklauso, juos galima įtakoti tik savo gyvenimo pavyzdžiu. Kuris yra tikras, be apgaulės ir įtvirtintas įsitikinimas, kad savo principų visada laikaisi. Tai yra labai svarbu. Tai svarbu ir kuriant draugystės santykius, ir suteikiant viltį apie teisingą gyvenimą. Ar lengva suprasti kaip teisingai gyventi? Tikrai ne. Nes tavo pažiūros gali būti klaidingos, kaip klaidingos gali būti ir kito žmogaus pažiūros.

Tiesą reikia atrasti savyje. Tu ją radai. Tu gyveni savo gyvenimą pagal savo planą, kitiems liks tai priimti arba nepriimti. Kurie priims, tie ir bus pasekėjai. Bet jie gyvens savo gyvenimą. Neimk atsakomybės už visus. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, kiekvienas mokosi savaip. Savo pažiūrų neprimesi niekam, net to ir norėdama. O jeigu bus pasekėjų, vadinasi, išmokai atskleisti savo žinias tinkamai, suprantamai. Jiems suteiktas laisvas pasirinkimas priimti tavo mintis ar nepriimti, ir bet kokiu atveju jie bus teisūs. Gal priims kitą kelią ir eis į priekį, o gal žlugs. Tu nenusimink ir nebijok. Nesi apsišaukėlė ar apsėstoji. Tai taip paprasta, po kurio laiko pati stebėsies, kodėl buvo taip sunku priimti informaciją. Mūsų siekis parodyti tau ir kitiems, kad nėra šventųjų, yra žmonės, visi lygūs prieš Kūrėją, ir tik savo pasirinkimo valia gali sukurti sau ir aplinkiniams nuostabų žinojimo pasaulį. Tam, žinoma, reikia valios. Reikia ryžto ir, negalima šito atmesti, reikia pripažinti, kad siela atkeliavusi į pasaulį, pasirinko tobulėjimo kelią. Ne visos sielos tą kelią renkasi. Vienos atgailauja, kitos siekia pakenkti gėriui, trečios, tiesiog egzistuoja tam, kad neleistų pasauliui pražūti. Visai logiška (vėl naudojamės tavo logiškumo sąvoka) manyti, kad tavo tiesa ne visiems suprantama ir prieinama. Tu esi žmogus su savo sugebėjimu priimti informaciją čia ir dabar. Iš mūsų ir savo pasaulio. Sujunk viską, apšviesk Visatą savo meile, savo tikėjimu Dievu, savo ramybe…

………..

Esu gimusi ir augusi katalikiškoje šeimoje. Tėvai mane pakrikštijo, visada šventėme katalikiškas šventes. Viskas buvo taip, kaip nustatyta visuomenės normų. Ar iš tikro tikėjau Dievu? Abejoju. Tai, tiesiog, buvo tarsi sukurta pasaka. Gali ja tikėti, gali ir netikėti. Net galvos nesukau dėl to, ar tikrai Dievas egzistuoja. Juk sunku priimti tai, ko nematai, negali paliesti, pauostyti. Bet čia ir slypi visas nuostabumas. Tikėjimas auga tik tikint. Aš ir dabar negaliu paliesti Dievo, negaliu pauostyti, pamatyti, bet tikrai žinau, kad Jis yra. Yra. Banalu būtų sakyti, kad Dievą matau kiekvienoje gėlėje, paukščio giesmėje, kiekviename žmoguje. Bet taip yra. Ir kaip nuostabu Juo pasitikėti. Kiek daug mažų stebuklų įvyksta per dieną, kai tą dieną skiri gyvenimui su Dievu. Tai naujas tikrovės pažinimas ir jis sukelia labai daug įvairių emocijų, jos tokios ryškios, tikros ir nuostabios. Tarsi pradėtum gyventi nusiėmus tamsius akinius. Viskas įgauna kitokį ryškumą, kitokį tikrumą, ir man tai patinka. Gal aš klystu, nežinau, tai tik mano suvokimas, bet tikrai norėčiau patarti: pagalvokite, kad ir nedrąsiai, apie tai, kad egzistuoja Dievas, Aukščiausias Protas, Visatos kūrėjas. Žinoma, jei esate gimęs kitoje kultūroje, tai Kūrėjui suteikiamas kitas vardas. Esmė nesikeičia. O turėti Dvasios vadovus taip pat nuostabu.

Mano protas nėra toks aiškus, kad išmąstyčiau naujas idėjas, bet ryšys su Dvasios vadovais padeda suprasti pasaulį. Nežinau, paklausiu – ir būna paaiškinta. Bet kas. Tik svarbu atskirti, kada kalba Dvasios vadovai, o kada įsiterpia ego ar kiti energetiniai dariniai.

Kasdienybėje sunku išgirsti savo sielą, bet galima šito išmokti. Ar aš tai išmokau? Dar ne. Dažnai mane pagauna kasdienybės rūpesčiai, nerimas, baimės. Bet jų atsisakius, širdyje pasidaro labai lengva. Tik nelengva valdyti mintis. Savo. Norėčiau įterpti ištrauką iš Nikos Kazantzakio knygos „Dievo neturtėlis”: „Mano kelias, senjore Pranciškau, kad ir kaip būtų keista, mano kelias Dievo paieškoje buvo tinginystė. Taip, taip. Tinginystė. Jei nebūčiau tinginys, gyvenčiau kaip visi padorūs žmonės, išmokčiau amato, įrengčiau dirbtuvę, dirbčiau kiaurą dieną, sukurčiau šeimą ir neturėčiau kada Dievo ieškoti… Palaimai, žinok ir žmonių neklausyk, reikia dykinėjimo, reikia laisvo laiko, o darbo vergas, dienos išnaudotojas, grįžta namo vėlai vakare pavargęs, išalkęs, puola prie valgio, stačias praryja vakarienę, susibara su žmona, duoda vaikams į kailį be priežasties ir be jokio reikalo, nes išsekęs, piktas, o paskui sugniaužęs kumščius po smakru užmiega… Iš kur laikas Dievui?” Apmąstymams reikalingas laisvas laikas. Bet jo galima rasti, reikalinga nusistatyti prioritetus: kalbėtis su kaimynėmis, nuolat šluostyti kambario dulkes ar skirti laiko pamąstymui. Kad ir važiuojant mašina, stovint eilėje, einant gatve. Galima atsisakyti minčių apie problemas ir atsiras laisvo laiko. Ir labai daug. Atsisakyti problemų galima tik pradėjus tikėti Dievu. Kito būdo aš kol kas nežinau.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *