Žmogaus struktūra yra paprasta ir kartu sudėtinga. Žmogus turi kūną, kuris sudarytas iš ląstelių. Ląstelės nuolat atsinaujina, bet jos sukaupta informacija lieka auroje. Todėl ląstelė gali susigrąžinti buvusį stovį, bet gali ir nepriimti tos informacijos. Tai priklauso nuo žmogaus „Tyliojo mąstymo”. To mąstymo, kurį jis sunkiai supranta, sunkiai pajaučia, bet šis mąstymas vyksta nuolat. Tarsi nepriklausomai nuo pačio žmogaus. Šis mąstymas susidaro iš žmogaus informacinio lauko, iš žmogaus atminties. Atmintyje lieka viskas: kas buvo gera, kas bloga, kas patiko, kas skaudino. Toje atmintyje ir susiformuoja tylusis mąstymas. Išlieka informacija, pvz. kas skaudino ir to daugiau nebenori. Ta informacija persiduoda į ląsteles. Jeigu tu nesidžiaugi gyvenimu, bet to logiškai neįvertini, tai tylusis mąstymas priims sprendimą, kad tu nori nebegyventi ir tą informaciją perduoda ląstelėms. Ląstelės šią informaciją priims ir įgyvendins. Atsiras liga, po to mirtis. Informacija gali pasilikti pačioje auroje. Tada suveikia situacijos ir žmogus nukenčia . Labai svarbu žmogui suprasti, kad viską, ką jis patyrė ir išgyveno per savo amžių, yra išlikę informaciniame klode. Ir tylusis mąstymas viską sudėlioja logiškai, teisingai. Jis nesiremia saviapgaule. Jei tu džiaugiesi gyvenimu – vadinasi visos ląstelės gauna informaciją: sudaryti sąlygas sveikai gyventi. Kitu atveju, būna kitas sprendimas. Tylusis mąstymas priima daugybę sprendimų, ir juos įgyvendina. O mes stebimės, kodėl vienu ar kitu momentu pasielgėme ne taip, kaip mums priimtina, arba keliam klausimą, kodėl tai atsitiko su mumis. Jeigu žmogus suvoks, kad turi tylųjį mąstymą, tai jis atkreips dėmesį į savo vidinius jausmus, į vidinę būseną. Tu gali labai „tinkamai” gyventi: sveikai maitintis, laiku keltis, laiku gulti, sportuoti, užsiimti pačia „dvasiškiausia” veikla, bet jeigu tylusis mąstymas yra priėmęs sprendimą, kad iš tikrųjų tu nesidžiaugi gyvenimu – mirtis neišvengiama. Būkite protingi ir nežaiskite su savo mintimis ir su slaptais norais. Mes pradėjome kalbėti apie žmogaus sandarą. Taip, kūnas vykdo viską, ko žmogus užsigeidžia – suprasdamas tai, ar nesuprasdamas. Yra iš tikrųjų sunku pasakyti, kas yra žmogus todėl, kad jau suformuotas stereotipas žmogaus įvaizdžio. Bet truputi pažiūrėkime į sandarą kitaip. Žmogus turi sąmonę. Tai protas. Jo buveinė smegenyse, bet iš tiesu, jis funkcionuoja virš galvos. Eina daugybė magnetinių juostelių, kurios virpina viena kitą ir gaudo informaciją iš išorės. Rezonuoja kartu su aplinka. Protas suvokia tai, kokia yra žmogaus patirtis ir kokioje aplinkoje gyvena. Jeigu vaikas gimsta muzikų šeimoje, tai jam lengviau suprasti visus muzikinius niuansus, nei mašinų remontininkų šeimoje gimusiam vaikui. Nekalbame apie talentus. Šį kartą kalbame apie rezonansą su aplinka. Todėl reikalinga laikas nuo laiko atsidurti kitokioje, neįprastoje aplinkoje. Kad magnetinės juostelės pritrauktų naują informaciją. Žinoma, kaip galima pritraukti teigiamą informaciją, taip galima pritraukti ir neigiamą informaciją. Juk sakoma, pasakyk su kuo draugauji, pasakysiu kas tu esi. Juostelės pritraukia informaciją iš aplinkos. Taip pat šios magnetinės juostelės priima informaciją ir iš erdvės. Iš kelionių po laikmečius, po kitas sferas. Gal jos „neišverčia” visos gautos informacijos iki žmogui suprantamos kalbos, bet ši informacija išlieka. Ir kai reikės, ji atsiskleis ir palengvins suvokimą. Taip ir su tavimi: keliaudama po subtiliuosius pasaulius, juostelės pritraukia informaciją ir vėliau ji atsiskleis. Dar subtilesnė kūno dalis – yra širdis. Kad ji atsakinga už gyvybę, tai aišku visiems. Bet ji yra atsakinga už sielos ir esybės išraišką žmoguje. Širdis gali funkcionuoti labai gerai, bet dažniausiai žmonės miršta nuo kraujagyslių ligų ir širdies nepakankamumo. Kodėl taip yra? Todėl, kad žmogus netiki turintis sielą, netiki esąs Didžiojo kūrėjo dalis. Širdis nustoja teisingai funkcionuoti, kai žmogaus protas nusprendžia, kad tik jis yra visagalis, tik logika valdo gyvenimą. Širdis nyksta, užsikemša ir miršta. Jei žmogaus protas neleidžia atsiskleisti sielai – tai širdis nustoja veikti, nes nebeturi tikslo, nebeatlieka savo funkcijos. Tai yra elementarios pamokos, kaip reikia iš tikrųjų teisingai gyventi. Reikia išsiugdyti ir palaikyti vidinį džiaugsmą, bei leisti sielai save išreikšti. Prieš tai pripažinus sau, kad žmogus yra Dievo kūrinys ir jis savyje turi dieviškąją dalelytę – sielą.