Kiekvienas žmogus turi galimybę formuoti savo gyvenimą. Ir ne vien išorinę pusę. Dažniausiai išorinė pusė tik atspindi tai apie ką žmogus mąsto. Ne vien apie tai, ko siekia, bet ką iš tikrųjų mąsto. Ir, dažniausiai, jo mintys būna labai racionalios. Paremtos materialaus išgyvenimo idėja. Žmogus ateina į Žemę vystytis, ne išgyventi. Niekas neįmeta žmogaus į Žemę vardan sugebėjimo išlikti. Čia ne išlikimo žaidimas. Čia vystymosi arena. Bet dalis žmonių vis tiek mano, kad Žemė – aplinka, kurioje reikia kovoti už išlikimą, o ne kurti ir vystytis.
Supraskite, jūs turite visas sąlygas išlikti. Visas iki vienos. Tik reikia pasitikėti Dievu ir leisti jam pasirūpinti jūsų kasdiene gerove. Jūs rimtai formuojate savo gyvenimo planus, tikslus. Ir pasijaučiate labai stipriais savo gyvenimo valdovais. Bet tik iki tam tikros akimirkos, kai „netikėtai“ sugriūna jūsų ramiai ir saugiai kurti planai: skyrybos, ligos, nelaimingi atsitikimai… Ar jūs tuos dalykus planuojate? Na, skyrybas kai kada planuojate, ligas savaime suformuojate, bet nelaimingi atsitikimai? Jų tikrai neplanuojate ir nelaukiate. Tai kodėl tai įvyksta? Juk jūsų mintyse nėra minčių apie nelaimingus atsitikimus? Žinoma, kai kas visą dieną tik ir bijo, kad neatsitiktų kas nors bloga. Apie ką galvoji, tas ir pildosi. Tai jau jūsų minčių pasekmė. Dažniausiai, žmogus apie nelaimes negalvoja, bet jos pakeičia visus jo gyvenimiškus planus. Tai kas valdo išorinį pasaulį? Aišku, kad ne vienas pats žmogus. Žmogus yra kūrėjas, bet jo sąmoningumas labai žemas ir užblokuotas. Todėl jis nėra pajėgus visiškai valdyti savo gyvenimo.
Įsikiša „likimas“. Įsikiša karmos dėsniai, įsikiša žmogaus pasirinkimai praeituose gyvenimuose ir t.t. Ir žmogaus gyvenimas nebetampa stabilus. Kuo labiau žmogus prisirišęs prie savo išorinės aplinkos, tuo skaudžiau nutraukti tą virvę. Bet, kada žmogus pasitiki Dievu, nebėra prisirišimo prie išorinio pasaulio. O prisirišimas – tai didžiulė stabdomoji jėga. Kaip tu gali vystytis, kai esi prisirišęs prie vienos idėjos. Kaip tu gali išgyventi potyrius – jeigu esi prisirišęs prie vienodos kasdienybės. Visados ta pati diena – jūsų gyvenimas labai kasdieniškas. Nesvarbu, kad sugebate atitrūkti nuo darbų ir pailsėti, bet bendrame gyvenimo rate, tai nuolatinis skubėjimas ir nuolatinė rutina. Jūs skubate atlikti tą ir aną, po metų vėl skubate atlikti tą patį ir taip nuolat. To nepavadinsi kūryba. Tai bėgimas voverės rateliu. Juo greičiau bėgi, tuo didesnė inercija. Vadinasi, bėgi dar stipriau ir išeiti iš to rato net nebepavyks, nes inercija jį labai išsuka. Tai kaip tai voverei pasidžiaugti šalia esančiu mišku, jei nuolat bėgi rateliu? Tu nesi savo gyvenimo valdytojas, todėl kad tave veikia karmos dėsniai, tave veikia Visatos dėsniai. O tai dar rimčiau, nes žmogus yra kūrėjas. Jeigu atėjęs į Žemę jis nekuria, tai kam tada eikvoti dieviškąją energiją? Pasaulyje yra daugybė gyvybės formų, kurios sugeba išskleisti dieviškąją energiją ir ją tinkamai panaudoti. Žemė ir žmogus gali būti nebereikalingi didžiąjai Visatai. Sakysite, paskutiniuose laiškuose rašėme, kad žmogaus gyvenimo kryptis keitėsi ir žmonija išliks. Taip, žinoma, išliks. Bet išliks tie žmonės, kurie kurs gyvenimą, pasiremdami dieviškumo principais, kurie įsiklausys į Dievo žodžius, atsipalaiduos, pasitikės juo ir formuos tikrą žmogaus gyvenimą. Dabar Žemėje gyvena labai mažai žmonių, kurie formuotų tikrąjį žmogaus gyvenimą. Nes nepakanka užsiiminėti dvasingumo praktika – tai gali taip pat sėkmingai pavirsti rutina. Ir vystymosi nebelieka.
Labai sunku jums suformuoti ir pateikti idėją, kas iš tikrųjų yra žmogus – kūrėjas. Ši tema bus nuolat gvildenama. Ir po mažą žingsnelį formuojamas jūsų naujas suvokimas. Jūs turite išeiti iš rutinos: savo minčių, savo elgsenos. Atsipalaiduokite, įkvėpkite oro, neskubėkite keisti pasaulio. Jūs turite vidumi subręsti ir pasaulis pats pasikeis.
Labai džiaugiuosi galimybe bendrauti su sąmoningu žmogumi. Supranti, Violeta, tau iki sąmoningo žmogaus dar toli. Tu esi gera informacijos priėmėja, gera žinios perdavėja. Bet sąmoningu žmogumi tavęs pavadinti negaliu. Potencialumo turi ir labai tikiuosi, kad jis atsiskleis. Bet turi daug rimčiau dirbti su savo mintimis, su platesniu mąstymu. Tavo mintys sukasi voverės rateliu. Visados tos pačios. Kasdienybės rūpesčių, minčių neturi būti. Yra problema – išsprendi, apie tai net negalvodama ir neeikvodama energijos. Viską turi daryti automatiškai, o mintys turi būti laisvos. Laisvos kūrybai.
Kasdien rašyk laiškus. Tu juos blokuoji, sakydama sau, kad nieko naujo nebeparašysi. Žmogaus gyvenimas įgavęs yra rutiną ir nieko naujo jame nebėra ir nebegali būti. Bet tai nereiškia, kad mes neturime ko pasakyti.
Mes tik pradedame kalbėti apie tai, kad žmogus yra kūrėjas, apie jo naujo suvokimo pradmenis. Šias idėjas žmogui priimti labai sunku. Ir nesvarbu, jei mąstote, kad esate pažangūs, jūs sunkiai suprantate apie ką rašome. Deja, iki tikrosios tiesos pajautimo daugeliui dar toli. Bet potencialas yra kiekviename iš jūsų, todėl džiaugiamės, galėdami bendrauti. Tik noriu pasakyti, kad atveriant tikrąsias žmogaus galimybes, reikia daug ką išmokti suvokti kitaip. O tai labai subtilus darbas. Mes į jūsų seną struktūrą po mažą kruopelytę įdedame naujumo. Todėl nuosekliai skaitykite laiškus ir , iš tiesų, tai vienintelis realus būdas jums padėti. Nes kitaip jūs mūsų nenorite girdėti ir negirdite.
Su meile ir tikėjimu,
Gautama Buda