Gautama Buda

Įvertink savo laiką

Gautama Buda

Atėjus pavasariui Žemę pasiekia daugiau Saulės spindulių. Žmonės darosi laimingesni, daugiau šypsosi, daugiau išskleidžia gražių jausmų. Tai galima paaiškinti tik didžiule Saulės įtaka žmogaus gyvenime. Ji savo spinduliais sušildo žmogų ir Žemę. Kiekvienas Pakylėtasis Valdovas siekia pasiekti kuo daugiau žmonių širdžių. Kaip Helijas sakė – bendradarbiaukime.

Aš, Gautama Buda, siekiu savo mintimis ir energija padovanoti žmonėms savo šviesą, savo spindulius ir norisi, kad jie būtų priimti. Bet žmogus turi prisiimti atsakomybę ir tinkamai naudoti šiuos spindulius. Nes gautą dievišką energiją reikia ir naudoti pagal dieviškumo principus. Labai dažnai būna (beveik visados), kai žmogus pajaučia gaunantis Dievo  palaiminimą – atsigauna ir pamiršta, ką gavo ir kaip tai reikia panaudoti. Didžiulė problema yra suteikti žmogui papildomos energijos, bet dar didesnė bėda – tai nemokėjimas ir nenorėjimas tinkamai panaudoti šią  energiją. Žmogaus sąmoningumas turi būti pasiekęs tam tikrą lygmenį, kad galėtų suvokti šios papildomos energijos reikšmę.

Todėl šiandieną norisi jūsų paprašyti: keiskite  savo požiūrį į gyvenimą, keiskite savo vertybes. Tarpusavio nuoširdus bendradarbiavimas yra naujos eros vystymosi pagrindas. Žmogus žmogui draugas. Kiekvieną dieną prisiminkite pagrindinius žodžius: Aš myliu Dievą; džiaugiuosi, kad gyvenu; man malonu bendrauti su aplinkiniais. Nepamirškite  šių žodžių, tai padeda išlaikyti tinkamą kryptį, jūs gaunate dievišką energiją ir panaudojate teisingai. O kai įsiveliate į sumaištį (vidinę sumaištį), jūs nebesuprantate kaip tą dieną tinkamai išgyventi. Dienos sūkuryje jūs išgyvenate daug įvykių, daug darbų tenka nuveikti. Ir dalis jų yra visiškai beprasmiai. Apkraunate save reikalavimais, kurie neturi prasmės jūsų vidiniam tobulėjimui. Tai net atima jūsų energiją. Pervargstate, o pavargus yra lengva suformuoti neigiamas emocijas. Ir kaip jūs tada panaudojate dievišką energiją? Išnaudojate skubėjimui, nereikalingų darbų darymui ir tą energiją paverčiate pykčiu, barniu, nuoskaudomis, liūdesiu. Mes tam savo sunkiai sukauptos energijos nebeduosime. Mėginome. Bet taip silpstame mes, silpstate jūs ir silpninate savo sielą, bei esybę. Nuo šiol, labai atsakingai suteiksime papildomos energijos. Jei žmogus nenori keistis – tai tegul naudoja savo rezervus. O jei per daug jų išnaudos, sekantys įsikūnijimai bus sunkūs. Tiesa, nereikia tiek toli laukti. Energijos pritrūks jau dabar, o atėjusi liga ramiai sunaikins ir kūną. Mes jums sakome, neskubėkite dirbti visko, ką esate suplanavę. Jūs per daug planuojate. Atsipalaiduokite. Pagalvokite ar tai tikrai jums reikalinga, ko jūs pasiekiate. Ar tai suteikia jums malonaus kūrybinio džiaugsmo, ar jūs tiesiog „kaip visi“ užsiimate bet kuo, kad tik pasijusti „gyvenančiu“, pasijusti reikšmingu. Tai saviapgaulė. Ateis diena, kai ir jūs patys suprasite – ne vieno gyvenimo pasiekimai svarbiausi žmogui. Žmogus turi mąstyti, kad jis gyvena amžinybėje ir kad jis gimė tam, kad išreikštų Dievo valią (ne bažnyčios), kad jis suformuotų tam tikras vertybes, išmoktų matyti žmogų, esantį šalia, kad padėtų kitam išsiskleisti.

Yra daug kūrybinių žmonių, kurie nuostabiai formuoja dieną. Jie atsipalaidavę, jie jaučia akimirkos malonumą. Jie suvokia, kad išorinis skubėjimas tik naikina patį žmogų, todėl mokosi suformuoti savo dieną kitaip. Jūsų laikas bėga beprotiškai grietai. Ir tai nėra atsitiktinis dalykas. Jeigu anksčiau per tą patį laiką žmogus galėjo padaryti daugiau, tai dabar laikas prabėga akimirksniu. Kodėl taip yra? Nes mes norime įtikinti – ne išorinė veikla gyvenime  svarbiausia. Jūsų laiką paskubiname, kad nebespėtumėte padaryti daug užsibrėžtų tikslų. Kad pajustumėte, jog nebėra tikslo daryti kažką „didžiulio ir galingo“ savo išorinėje veikloje, nes laikas tai sužlugdo. Viskas labai keičiasi. Nebereikia prisirišti prie senų tikslų. Laiką pagreitinome tam, kad sugebėtumėte jį sustabdyti vidine susikaupimo akimirka. Diena po dienos prabėga. Nebežinote, ką dirbote vakar ar užvakar. Kiekviena diena panaši, ji tampa kaip beprasmė. Ir taip bus, kol neišmoksite to laiko sustabdyti. Buvo kalbėta apie Vienatinio laiką. Nuostabu, kai žmogus tai gali suvokti ir suprasti. Bet labiausiai reikalinga, kad žmogus sugebėtų sustabdyti akimirką savo skubančioje kasdienybėje, kad jis turėtų laiką pabūti su mylimais žmonėmis, kad galėtų pasidžiaugti ramia gamta, kad galėtų tyliai pabendrauti su Dievu. Išmokite pajusti akimirkos malonumą. Kuo daugiau akimirkų sustabdysite, tuo labiau prailginsite savo gyvenimą. Paklausite, kaip jis gali prailgti, kai gyveni tame pačiame laike? Paprastai. Jūs praleidžiate dienas labai įprastai, skubėdami arba naudodami laiką netinkamai, jūs tiesiog to laiko neužfiksuojate. Jis lekia ir pralekia. Jo netenkate. Nesvarbu, kad metai eina, bet laiko netenkate. O kai sustabdote dienos akimirką, jūs to laiko neprarandate. Tai jūsų laikas. Jūs jį išgyvenate pilnumoje.

Pagalvokite, kas būtų reikalinga Dievui iš jūsų kasdienės veiklos, o kas reikalinga tik jums, kaip asmenybei. Tai tą, kas reikalinga kaip asmenybei – sumažinkite. O kas reikalinga Dievui – padidinkite. Sutaupysite laiką. Kai sustabdai laiką – įeini į amžinybę. Tau nėra tikslo kažkur skubėti. Juk tu gyveni amžinybėje. Svarbu išgyventos akimirkos pojūtis, išgyventos akimirkos malonumas. Jums Dievas davė daug laiko. Jei kiekvieną dieną, kiekvieną valandą jūs sugebėtumėte sustabdyti laiką ir jaustis, gyvenantis amžinybėje, jūs labai daug ką patirtumėte. Jūs labai subręstumėte, jūs taptumėte Budomis Žemėje. Tam laiko duota pakankamai. Tik jūs jį naudokite tinkamai. O jeigu sakote, kad diena prabėgo kaip akimirka – vadinasi neteisingai ją išgyvenote. Nesustabdėte akimirkos, o dievišką energiją ištaškėte bet kur, išeikvojote savo resursus. O jūs turite tuos resursus pripildyti ir priimti papildomą kiekį energijos, kurią norime jums dovanoti. Bet mes norime dovanoti energiją akimirkos sustabdymui, o ne laiko švaistymui. Įvertinkite pagaliau savo laiką ir kaip jį panaudojate. Įvertinkite jį iš kitų pozicijų. Iš savo mirties taško. Pagalvokite, ar tinkamai išnaudojai laiką. Turi tris dienas ir iškeliauji „anapilin“. Kaip išgyventum tas tris dienas? Skubėtum rašyti projektus, daryti mankštą ar vis tik nuoširdžiai pabendrautum su artimaisiais? Įvertink savo laiką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *