Pasaulio Motina
Aš esu. Aš esu būtis. Aš esu meilė ir išmintis. Aš esu kūryba ir viltis. Aš pažįstu pasaulius ir pažįstu Tą, kuris yra aukščiau manęs. Aš nulenkiu savo galvą prieš Kūrėją, nes žinau Jo galią ir Jo didingumą.
Žmogus prieš Dievą neturi lenkti galvos iš baimės. Dievas nebaudžia ir neteisia. Jis myli. Jis gali tau atleisti viską, bet ar viską tu gali sau atleisti, ar viską tau gali atleisti kitas žmogus?
Dievas yra būtis. Bet ta būtis turi kitą egzistencijos planą, kuris yra didingesnis ir galingesnis nei mano. Todėl Aš lenkiuosi prieš Kūrėją iš pagarbos, iš begalinio džiaugsmo, kad galiu Jį pajusti, Jį mylėti, su Juo bendrauti.
Ar tu bendrauji su Dievu? Ar jauti Jį savo širdyje? Ar sugebi jam atverti savo širdį: ne tik skausmą, bet ir džiaugsmą? Ar parodai Dievui tai, ką turi gražiausio ir brangiausio? Ar papasakoji Jam savo viltis ir svajones, ar džiaugiesi, pajutęs Jo meilę?
Žmogus pamiršo kalbėtis su Dievu. Tai jis laiko kvailyste arba psichine liga. Bet tai nėra bendravimas tik su savo mintimis. Dievą reikia išjausti. Reikia pajusti Jo meilę, Jo šilumą ir gerumą. Pirmiausia reikia pajusti, o po to kalbėtis. Ir kalbėtis apie viską: kas džiugina ir kas liūdina, kas suteikia vilties, ir kas veda į neviltį. Klausite, o kam to reikia? Dievui reikia. Nes Jis nori žinoti, kaip sekasi Jo kūriniams. Jis nori suvokti, ar tu, žmogau, sugebi gyventi taip, kaip Kūrėjas planavo? Ar tu suvoki pagrindines gyvenimo tiesas? Jis stebi tavo vertybes, tavo pasirinkimus ir taip gali suvokti, ko tu sieksi ateityje, kaip tu elgsiesi ateityje ir ar tavo sprendimai bus teisingi. Sakot, Dievas viską žino. Taip, Jis viską žino. Psichologas taip pat viską žino, bet jis negali padėti, kol tu jam nepasipasakoji, kaip jautiesi, kol jis neišsiaiškina tavo silpnybių ir stiprybių. Dievas viską žino, bet jei tu su juo nebendrausi, Jis bus stebėtojas. Leisk Dievui būti tavo gyvenimo bendrakūrėju. Leisk Jo šviesai nušviesti tavo kelią, tavo gyvenimo pasirinkimus.
Aš džiaugiuosi, kad Kūrėjas yra mano draugas, kad Jis man paaiškina tai, ko aš nesuprantu. Jis gi viską žino. Jis žino pradžią ir pabaigą. Jis žino pasaulio virsmų etapus, Jis žino galimus virsmus ir nukritimus. Ir einant kartu su Juo, žengi teisingiausiu keliu. Tu turi nueiti savo gyvenimo atkarpą, bet toje atkarpoje tu mokaisi ir kuri. Toje atkarpoje su brandini savo sielą.
Būna dar vienas įsikūnijimas, būna dar viena gyvenimo atkarpa. Ir tos atkarpos nėra viena už kitą svarbesnės, nes jos visos išlieka tavo amžinybėje. Lieka gebėjimas save išreikšti, gebėjimas išgryninti save ir savyje palikti tik Dievą.
O tada atsiveria nauja pakopa, nauja atkarpa. Bet šios pakopos atkarpose tu žengi kitu tempu, reikalavimai keliami aukštesni, subtilesni. Ir vėl, tiesiog, gyveni. Nes svarbiausia yra tik ši minutė. Nes tik dabar tu egzistuoji. Prieš sekundę nebeliko to, kas buvo tą akimirką, ateityje nėra to, kas būsi, ten yra tik galimybių variacija. Tu esi čia. Ir dabar tu veiki. Dabarties akimirka yra svarbiausia. Tu esi.
Kodėl laiško pradžioje Aš parašiau: Aš esu? Nes kiekvieną akimirką Aš gyvenu dabartyje. Aš egzistuoju tik šioje akimirkoje. Ta akimirka, kurioje buvau prieš sekundę – jau praėjo. Ji nebesvarbi. Svarbi ši akimirka ir ateities laikas, nes ateityje tu turi daug esaties akimirkų.
Paprasčiau tariant, gyvenk šioje akimirkoje: jei skaitai knygą – tai gilinkis tik į knygos mintis. Jei valgai – tai pajausk maisto skonį, kvapą, jo formuojamą energiją. Jeigu kalbiesi su žmogumi, būk jame, klausykis tik jo, bendrauk tik su juo, o ne su visu pasauliu savo mintyse. Sakysite, kad taip labai apribosite save, nes jūs linkę tą pačią minutę galvoti apie daugybę dalykų. Bet ar žinote, kiek dalykų nepamatote, neišgirstate, nesuprantate, jei nesusikoncentruojate į šią akimirką? Jūs praleidžiate pro ausis ir akis neregimąjį pasaulį. Jūs taip gyvendami neapčiuopsite subtiliojo pasaulio. Bet subtilusis pasaulis yra šioje akimirkoje. Ne praeityje, ne ateityje, o dabar. Jis yra amžinybės taške. Sustingusios akimirkos taške. Ir jeigu jūs neišmoksite būti sustingusios akimirkos taške, tai neapčiuopsite daugybės dalykų. Pavyzdžiui, nesuvoksite, ką jums sako mylima moteris, kuri tiesiog slepia savo skausmą nuo tavęs. Jei tu būsi mintyse darbe, būsimuose susitikimuose, tai moters kalba prabėgs pro ausis, geriausiu atveju išgirsite, ką reikia padaryti, bet neišgirsite kaip ji jaučiasi. Neišgirsite, kaip sunku paaugliui vaikui tarp savo bendraamžių, nepamatysite visų gėlės atspalvių, neišgirsite visų garsų. Jūs pralėksite pro gyvenimą paviršiumi. Jums reikia visko daug ir greitai, bet tai kas yra tikrą, yra giliai viduje. Ir tam pajusti reikia susitelkimo į šią akimirką.
Argi įmanoma bendraut su Dievu paviršutiniškai? Kam toks bendravimas yra reikalingas? Tau? Toks bendravimas nesuteiks tau išminties ir meilės. Dievui? Jis tik nusišypsos ir lauks, kol tu tikrai norėsi bendraut su Juo. Norėsi ne tik jam išsakyti savo mintis ir jausmus, bet tikrai norėsi išgirsti Jo žodžius. Jų neišgirsi nei praeityje, nei ateityje. Tik šią akimirką. Gal būt praeities įvykiai tau parodys, ką Dievas tau kalbėjo, bet vis tiek tu tai gali išjausti tik šią akimirką.
Neišbarstyk savęs viskam, o kartu ir niekam. Susitelk į tai, ką darai šią akimirką ir mėgaukis būtent šia akimirka. Jei ji tau nepatinka – keisk. Ir mėgaukis šia akimirka. Tu gi esi kūrėjas. Kada gi pradėsi kurti tobulą pasaulį? Koks yra tobulas pasaulis gali ir nežinoti, bet Dievas žino. Kurk kartu su Juo. Gyvenk kartu su Juo. Jei to nepajėgi suprasti, tai patikėk mano žodžiu: reikia su Kūrėju bendrauti, reikia Jį mylėti ir gerbti. Reikia būti su Juo, kad savyje išgrynintum Jo esmę.