Viešpats Hostijus.
Žmogaus prigimtis leidžia žmogui pažinti visą vidinį pasaulį. Vidinis pasaulis – tai ne vien tavo jausmai, mintys, potyriai. Vidinis pasaulis – tai gyvenimas, kurio tu savo išorinėmis akimis pamatyti negali, bet gali išjausti. Vidinis pasaulis – tai sielos pasaulis. Ir kai tavo žemiškasis suvokimas leidžia, kai tavo išskleidžiamos vibracijos leidžia, tai gali pajusti tą sielos pasaulį. Tu gali pamatyti savo buvusius įsikūnijimus, gali bendrauti su angelais, gali pajusti Dievo Meilę ir Išmintį. Vidinis pasaulis neturi ribos. Nei erdvės, nei laiko, nei suvokimo ribos. Tame pasaulyje tu gali gauti bet kokią informaciją, gali gauti atsakymą į bet kokį tavo iškeltą kausimą. Per vidinį pasaulį tu gali įžengti į bet kuri istorinį Žemės laikotarpį. Gali susitikti su bet kuria istorine asmenybe, gali pažinti kosmines būtybes, kurios nuolat padėjo ir padeda žmonėms. Vidinis pasaulis – tai vartai į penktą išmatavimą. Per šį pasaulį galite įeiti į ateitį ir pradėti suvokti, kokia ateitis laukia. Kam reikalingas tas žinojimas? Tam, kad dabar suvoktumėte, kas yra amžina, o kas yra laikina. Kam reikalinga skirti savo žemiškojo gyvenimo laiką, o kam jūs tik švaistote savo energiją. Energiją, kurią formuojate Žemėje ir kuri reikalinga tolimesniam jūsų vystymuisi.
Per vidinį pasaulį įžengiate į tą laikotarpį, kuris jūsų laukia. Išorinis pasaulis palaipsniui griūva, nyksta. Išorinis pasaulis – tai ne vien materialumas, tai troškimai, aistros, asmeninė išraiška, turtas, garbė, valdžia. Išorinis pasaulis – tai ne Žemės aplinka, kurioje gyvenate, bet tikslai, kurių siekiate gyvendami Žemėje. Išorinio ir vidinio gyvenimo tikslai skiriasi iš esmės. Daugybė žmonių nuolat įsikūnija ir formuoja gyvenimą, siekdami išorinių tikslų. Bet, kūnui mirus, tie tikslai nebeturi reikšmės ir žmogus iš naujo įsikūnijęs vėl viską pradeda nuo pradžių. Nes pasiekti materialūs tikslai sudūlėja Amžinybės procese. Išlieka tik vidiniai pasiekimai – išlieka tik energija, kuri kuria arba griauna. Jei išlieka griaunančioji energija – tai karmos dėsnis pareikalaus ją transformuoti į kuriančiąją. Tu turėsi išgyventi daugybę įvykių, kad galėtum atitaisyti klaidas ir tam išnaudosi daug energijos. Ir nežinia ar išmoksi taip gyventi, kad daugiau nekurtum beverčių dalykų. Bet, jeigu tau išorinis gyvenimas svarbesnis, tai yra, svarbiau pripažinimas, susireikšminimas, išskirtinumas, tu vėl pasineri į išorinio pasaulio gyvenimą, kuris neturi pratęsimo. Tada tu nesuformuoji pamatų naujai savo išraiškai aukštesniame lygmenyje. Virsmo nėra, tolygiai aukštesnio pokyčio nėra. Dievas nuolat atsinaujina. O žmogus su savo nenoru išskleisti savo meilės (dieviškosios meilės), pradeda struktūriškai nykti. Tada jis pakliūva į sudėtingesnes vystymosi sąlygas, nes panašus panašų traukia. Jeigu žmogus turi siekį išjausti džiaugsmą, gerumą, tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, jis įgyja sąskambį su aukštesnių vibracijų lygmeniu. Veikiant traukos dėsniui – jis kelia savo vibracijas ir jam atsiveria nauji potyriai, nauji pajautimai.
Norisi pasakyti – jūsų širdyje yra vartai į vidinį pasaulį. Per meilę, gerumą, džiaugsmą jūs, pakeldami savo žemiškosios sąmonės vibracijas, atveriate vartus į pajautimą kito gyvenimo. Ir tas gyvenimas yra. Jis egzistuoja.
Iki šiol žmogaus suvokimas apie pasaulį buvo įstatytas į tam tikrus rėmus: yra Žemė, yra žmogaus gyvenimas ir yra Dievas. Atėjo laikas, kada žmogus gali pradėti išjausti (ne kažkur perskaityti, bet širdimi išjausti) tą kitą pasaulį. Tas pasaulis egzistuoja ir laukia, kol žmogaus sąmonė pakils, atsilaisvins ir galės suprasti tą kitą pasaulį. Reikalingas kodas, kad galėtumėt iššifruoti tą vidinį pasaulį, o tas kodas – tai Dieviškoji Meilė, kuri vis labiau skleisis per jūsų širdis. Juo labiau kelsite savo vibracijas (tai yra, teisingiau gyvensite), tuo labiau per savo širdį išspinduliuosite dieviškąją Meilę. O su šios Meilės spinduliais vis labiau atsivers suvokimas viso pasaulio.
Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus pastangų. Į vidinį pasaulį per kito žmogaus suvokimą neįžengsi. Tai neįmanoma. Todėl jis ir vadinasi vidiniu pasauliu. Tik per savo asmenines pastangas, asmeninius siekius ir savo asmeninį sugebėjimą išspinduliuoti dieviškąją meilę tu galėsi pažinti vidinį pasaulį. Kiekvienas turės išgyventi tam tikros sumaišties, abejonių, pasipiktinimo, nusivylimo, bet kartu ir atradimo, nušvitimo jausmus. Nei vienas mokslinis veikalas nepadės įeiti į vidinį pasaulį. Tik asmeniniai išgyvenimai, potyriai, suvokimo atsilaisvinimas tam gali padėti.
Todėl kreipiuosi į visus, kurie jau moka įsiklausyti į save – neišsigąskite, nenusiminkite, visados stenkitės išlaikyti mintis pozityviai ir jūs peržengsite savo suvokimo barjerą. Jums atsivers nauji pajautimai, kad ir to paties žemiško gyvenimo. Gyvenimas su jumis kalbėsis. Tai naujas pojūtis, kurį reikia įvaldyti. Stebėkite, ką sako ir moko jūsų gyvenimo diena.
Jūs žengiate į gana pavojingą žmogui laikotarpį – sąmonės šuolio laikotarpį. Suvokti vidinį pasaulį – tai atsisakyti daugybės seniai suvoktų tiesų. Vidinis pasaulis nėra pavojingas. Pavojų keliate tik jūs patys su savo mąstymu, savo prisirišimais, įsitikinimais. Daug kas neteks prasmės ir jums, kaip žmonėms, įpratusiems prie tam tikrų tiesų, bus paprasčiausiai sunku prisiderinti prie naujų potyrių, naujų reikalavimų atsisakyti to, prie ko esate įpratę. Tai sukelia psichologinį skausmą. Vibracijų kėlimas sukelia ir fizinius skausmus, nes kūnas turi prisiderinti prie vibracijų pokyčio. Kūno ląstelės turi išskleisti kitų vibracijų dažnį ir jeigu yra energetiniai blokai, tai tada paaštrėja ligos, skausmai, tinimai, tirpimai, širdies permušimai.
Žmogui iškyla klausimas – kam to reikia? Jis puikiai iki šiol gyveno, jis suvokė gyvenimo taisykles ir žinojo, kad norint laimingai gyventi, reikia mokytis, dirbti, sukurti šeimą ir t.t. Viskas buvo aišku. O vidinis pasaulis neturi jokio aiškumo ir atrodo, kad nėra jokios prasmės jo siekti. Tai kyla kausimas – kam to reikia? Šis klausimas visados aktualus, kai žmogus paniręs į išorinį pasaulį. Kai jis pradeda nors maža dalelyte išjausti vidinį pasaulį – tai to klausimo nebelieka. Vidinis pasaulis atsiveria pačiomis gražiausiomis spalvomis ir jis netrukdo gyventi žemiškojo gyvenimo, tik į jį įneša daugiau šviesos, spalvų, potyrių ir padeda suvokti, kas vertinga amžinybės atžvilgiu, o kas trumpalaikis ir greitai išnykstantis.