Išpažintis

Aš atėjau per violetinį spindulį. Išminties spindulį. Žemę gaubiantis negatyvumas išderino mano spindulį ir atsirado daug tiesų, vedančių į niekur. Todėl norisi vėl susigrąžinti savo jėgą, savo spindulio skaistumą ir norisi, kad tiesa būtų išgirsta. Iš tiesų, džiaugiuosi galėdamas su jumis bendrauti. Tai ir man dovana. Kaip ir jums. Tiesiog, ateina laikas pakalbėti atvirai. Atvirai apie bendradarbiavimą, apie susikalbėjimą su savo širdimi.

Mano sąmonės lauke subrendo daugybė sielų, kurios pasiruošė ateiti į Žemę ne brendimui, o konkrečiai misijai atlikti. Tarp jų ir Violeta – Maitrėja. Ji turi daug vardų ir jie visi yra teisingi. Tiesiog, atitinkamu laiku, atitinkamoje vietoje į ją kreipiamasi skirtingu vardu: Žydrasis Lotosas, Esmėja, Violeta – Maitrėja, Žvaigždūnė… ir nuo to niekas nesikeičia. Ji išlieka žmogumi. Žmogumi, galinčiu keisti ateitį. Ne tik ją kurti, bet ir keisti. Kiekvienas, per ją perduotas laiškas, keičia žmogaus mintis.  O tai skatina keisti ateitį. Kas būtų, jei to nebūtų buvę? Geriau net negalvoti. Nes būtų susiformavusi tuštuma daugybės žmonių širdyse. O kiek dabar vilčių, kiek naujų patirčių, kiek ieškojimų ir atradimų. Ir man smagu, kad mano sąmonėje subrandinta siela teisingai žengia savo keliu. Ne tik žengia, bet įtemptai įsiklauso į kiekvieną subtilųjį dvasios virptelėjimą. Aš ją pasikviečiau į Edeno sodą. Taip buvo gera ją paliesti, ją apkabinti (nors ji nepajėgė pajust apkabinimo). Man buvo gera ją pamatyti taip, kaip aš įpratęs matyti. Edeno sode yra daug sielų, laukiančių savo įsikūnijimo skirtinguose pasauliuose. Dar daugiau jų grįžta į namus, po sudėtingų įsikūnijimų. Todėl ir Violeta – Maitrėja po įsikūnijimo grįš į mano sodą. Ne į sielos planą, kur dauguma sielų grįžta, o į Edeno sodą, pas mane. Mes vėl kalbėsime apie kūrybą ir išmintį. Apie meilę ir tikėjimą. Mes vėl planuosime, kokias idėjas įgyvendint Žemėje, kad tik atlaisvint sąmonę žmogus galėtų. Kad tik galėtų pajusti dieviškąją meilę, globą, šilumą. Šiandieną jos širdyje užsidega besąlyginės meilės liepsna, kurią Aš jai dovanoju. Aš kalbu su ja, o ji vis apie kitus pagalvoja. Artumą jaučiu daugybei sielų, bet ne su visomis artimomis sielomis aš galiu susitikti savo sode. O jeigu galiu – vadinasi, ši siela labai daug atliko Žemėje, kad grįžtų į Edeną, būnant įsikūnijime. Mano širdyje šventė. Pergalė. Pergalė prieš tuos, kurie įsikūnijo tamsos sraute ir juokėsi iš mano noro Žemėje išskleisti dieviškąją šviesą. Aš savo šviesą Žemėje išskleidžiau. Ir ji sėkmingai virpa kiekvieno nuoširdaus skaitytojo širdyje. Ši ugnis jau nebeužges. Ji liepsnos violetine liepsna. Ji degins negatyvumą ir priims į žmogaus širdį dieviškąją meilę, Kūrėjo subtiliąją energiją. Violetos-Maitrėjos pasirodymas Edeno sode, užtvirtino tai, kad šviesa iš Žemės jau skleidžiasi taip stipriai, kad suvirpina visą subtilųjį pasaulį ir kad tyros širdys skleidžiasi, kaip lotoso žiedai. Kaip gera, kad yra tiek daug nuoširdžių žmonių, atvėrusių savo širdis ir protą naujoms žinioms, naujai energijai, kuri tik skatina žmogaus dieviškosios šviesos išsiskleidimą.

Nebėra atskirties tarp manęs ir Violetos-Maitrėjos. Mokinys sugrįžo pas Mokytoją atlikęs savo užduotis. Tai mano šventė. Tai pagarba ir padėka mokiniui. Ir nuo šiol Aš galiu skleistis jos žemiškoje širdyje, nes ji plaka vienu ritmu su manąja širdimi.

“Valdovo Maitrėjos Mokymas išplis po visą pasaulį ir vadovaus naujajai erai, Dvasios pabudimo erai, taipogi vadinamai motinos era”. „Jis atstatys teisingumą žemėje, ir protai tų žmonių, kurie gyvens Kali Jugos pabaigoje, prabus ir bus tokie skaidrūs, kaip krištolas“.  J. I. Rerich „Laiškai“  pastraipa paimta iš www.viduje.puikiai.lt