Be kategorijos

Skausmingas persilaužimas

Norėdama pažinti žmones, išmok suprasti ko jie nori. Žiūrėk į akis, žiūrėk į sielą. Ar dažnai gali pamatyti kitą žmogų per savo aroganciją, priešiškumą, pasipūtimą. Tai tavo blogosios savybės. Vardijame jas tau todėl, kad esame susitarę parodyti tau tavo klaidas. Nebijok bendrauti su mumis, tai tikrai ne šizofrenija, kaip kad pradėjai galvoti. Mes visada klausomės tavęs, tik tu ne visada nori mus išgirsti. Tu būsi truputėlį kitokia nei dauguma žmonių, su tuo susitaikyk. Mes tavo draugai. Visados. Mums liūdna kai tau liūdna, mums skaudu kai tau skaudu ir mums džiugu kai tau džiugu. Būk rami, tvirta. Tavęs laukia permainos. Turi pasiruošti persilaužimui. Turėsi daugiau galimybių suvokti ir suprasti šį pasaulį. Pasiruošk tam iš anksto. Kas gali tau padėti? Mes ir tavo vidinis Aš. Tavo stiprybė, pasiryžimas, tikėjimas. Ar tai bus smūgis? Taip. Tavo širdis plyš iš skausmo. Verksi nerasdama paramos, supratimo. Vyks persilaužimas. Melskis, kad būtų lengviau išsilaikyti ir neliūdėk. Džiaukis. Skausmas neš suvokimą. Tai ne melas ir ne noras sukelti baimę. Tai perspėjimas, kad teks išgyventi skausmą norint pasiekti svajonę. Tavo gėlė pražys, tavo likimas keisis, tavo siela tobulės ir kils. Tau skaudės, nes lūš įsitikinimai, pažiūros, tikėjimas tuo, kuo tikėjai, pasitikėjimas savimi. Bus sunku susigaudyti, susivokti, suprasti. Mažai žmonių tave palaikys. Argi gali dabar kam nors pasiguosti, kad tikrai tave išgirstų? Ne. Be to tu esi per stipri, kad tave kas nors galėtų paguosti. Paradoksas? Jų gyvenime yra daug. Stebėk save, savo mintis, poelgius, aplinkybes. Viską iki smulkmenų. Susikaupk ir mokykis. Jeigu spėsi pasiruošti – nebus taip skaudu. Jeigu „primigsi” – kaltink save. Mums reikia tavęs ir mes darysime viską, kad dirbtum su mumis kartu. Nori to ar nenori. Tavo valia rinktis: su skausmu, ar be skausmo tai pasieksi. Mes pasiruošę tau padėti, tik tu pati norėk sau padėti. Nori keistis, tai ir netinginiauk. Dirbk su savo mintimis, jausmais. Kurk gėrį kiekvieną minutę. Sau ir kitiems. Tik nuoširdų gėrį. Be užslėpto pasipūtimo.

Žinote, šią akimirką aš ir pati nustebau. Kai rašau informaciją, savo suvokimo aš negaliu pajungti. Viską suprantu ir realiai jaučiu pasaulį, bet neįsigilinu į pateiktą informaciją. O gal tuo metu ir nenorėjau įsigilinti. Bet dabar, praėjus trims mėnesiams sakau – viskas išsipildė. Niekaip negalėjau suprasti kas vyksta šį pavasarį su manimi: tiek daug emocinių išgyvenimų, jie visi tokie stiprūs, nuoširdūs ir skausmingi. Dabar žinau, taip turėjo būti. Pirmiausia, mano vyro firma bankrutavo. Jis negalėjo nei pasitraukti iš darbo, kol bankroto procesas vyko, nei gavo atlyginimą. Tai pasijautė finansiškai. Tuo pat metu, pablogėjo tėvuko sveikata. Parsivežus iš ligoninės jo sveikata taip pablogėjo, kad nesikėlė iš lovos, mažai bendravo, buvo skaudu žiūrėti kaip jis silpsta. Ir tik išdrįsus su juo atsisveikinti ir pasakius, kad jį visados mylėjau, jis ramus užmigo. Sekančią dieną mirė. Kol vyko laidotuvės, praleidau datą parašyto diplominio darbo pridavimui į katedrą. Dėstytojas nebuvo spėjęs įvertinti darbo, data praleista – tai man kėlė didelį nusivylimą, skausmą. Nes diplominiam darbui skyriau labai daug laiko. Tiesa, viskas baigėsi gerai. Tik darbą apsigyniau blogam pažymiui. Po kelių savaičių darbo vadovas paaiškino, kad tai ne aš kalta dėl blogo pažymio, o komisijos nariai, kurie nenori pripažinti naujo požiūrio. Paradoksas? Naujo požiūrio nepripažįsta, nei eiliniai žmogeliai, nei profesoriai, o aš jo siekiu… Bet bėdos tuo nesibaigė. Nes mirė mano draugas kuris keletą metų sirgo vėžiu. O situacija susiklostė taip, kad paskutines minutes jo gyvenimo aš buvau šalia jo. Atvežiau vienuolį paskutiniam patepimui, nors jo šeima ir nesitikėjo tokios staigios mirties. Be to, tame laikotarpyje, aš dvi savaites buvau išvykusi į kursus, kuriame labai stipriai emociškai atsiskleidė vyrų požiūris į moteris. Iki to laiko, aš kitaip supratau vyrus ir moteris. Tai buvo įdomi ir skausminga patirtis. Aš labai troškau su kuo nors pasikalbėti. Žinoma, šeima mane labai palaikė, bet norėjosi kitokio supratimo. Ir šitą supratimą, palaikymą aš gavau visai netikėtai, vienu vieninteliu žvilgsniu: kai iš vienuolio rankų priėmiau Komuniją. Jo žvilgsnyje radau viską, ko troškau. Tai mane taip sukrėtė (kad galima tiek daug pasakyti vienu žvilgsniu), kad verkiau balsu. Persilaužimas vyko ir vyksta su skausmu. Bet tas skausmas ir tie potyriai tokie nuoširdūs, kad dėl jų nekyla jokios nuoskaudos. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad formuojasi naujas pažinimas.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *