Be kategorijos

Stiprybė – tai tikėjimas Dievu, meilė Žmogui ir Gamtai

    Galime pasakyti, kad gyvenime tenka ir teks daug ko atsisakyti vardan idėjos. Idėjos skleisti gėrį. Gali gyventi kaip nori, draugauti su kuo nori, mylėti ką nori, bet visada turi išlikti žmogumi, kuris siekia paskleisti naują mintį. Mintį apie gerumą, tvirtybę, dvasios stiprybę. Stiprybė – tai tavo tikėjimas Dievu, meilė Žmogui ir Gamtai. Kodėl tu šiandiena supykai ant žmogaus? Tu turi rasti kiekvieno žmogaus širdyje gerąją mintį, idėją. Jei tau tai nepavyks, tai kaip padėsi žmogui ją atrasti. Gal būt, tas žmogus buvo atvestas pas tave ne tam, kad susipyktumėte, o tam, kad tu, būtent tu, tą akimirką galėtum jam padėti atrasti save? Pagalvok apie tai. Tavo gyvenime nėra nieko nereikšmingo. Kiekvienas žmogus atėjęs į Žemę turi savo tikslą, jie visi turi savo siekius. Žinoma, ne visus pajėgsi pažinti, suprasti, nes gali neatlaikyti to skausmo ir liūdesio, kurį jie nešiojasi. Todėl nekaltink savęs, jei nepavyko pažinti. Viskam savas laikas. Bet tu vis tiek privalai mylėti ir gerbti žmogų. Atskirk problemą nuo žmogaus. Gal taip lengviau pamatysi tikrąjį žmogaus veidą. Matyk sielos akimis ir matyk, kito žmogaus sielą, o ne jo įpročius, norus, įvertinimą. Mylėk save, mylėk žemę, saulę, vėją, kuris džiovina tavo ašaras.

Vabale tu mažas, ar žinai, kaip skaudu Dievui matyti verkiantį savo vaiką, kai žino, kad negali padėti. Tu esi viena mano mergaitė, iš milijonų kitų, bet tavo šviesa švyti visoje visatoje. Net nustebtum sužinojusi, kiek sielų laukė ir stebėjo tave, ir yra pasiruošusios tau perduoti žinias, sugebėjimus. Kiekviena siela turi savo informaciją. Jos nėra vienodos, kaip nėra vienodų žmonių. Žmogus į gyvenimą atsineša pagrindinę idėją, kuri jį lydi nuo jo sielos susiformavimo iki sielos subrendimo. Vieniem svarbu sielos švarumas, kitiem svarbu tiesos aiškumas ir amžinų tiesų laikymasis: Tikėjimas Dievu, Meilė Žmogui (ir sau), Pasitikėjimas savo esybe, Tikėjimas gėriu, Minčių švarumas, grynumas, skaidrumas. Švarumas – tai sielos neužterštumas blogomis mintimis; grynumas – tai savo idėjos iškėlimas ir jos laikymasis. Tavo idėja – tai siekis rasti galimybę žmoguje iškelti jausmą, kuris jam suteiktų stiprybę ir pasitikėjimą savimi. Jeigu su žmogumi bendrausi sąžiningai, tai labai rimtai paveiksi kito žmogaus mintis, poelgius. Tau keičiantis, keisis aplink tave esantys žmonės. Tikriausiai pastebėjai savo šeimos narių požiūrio kitimą į vertybes, taip pat pamažu keisis ir ne taip artimai su tavimi susieti žmonės. O tie, kuriems tavo pažiūros nepriimtinos, paprasčiausiai pasitrauks.

Tau kilo klausimas kuo skiriasi svajonės nuo troškimų? Troškimus suformuojate savo mintimis ir jie yra šalia žmonių. Šie troškimai įgauna tam tikrą formą ir turinį, jie egzistuoja erdvėje, kaip ir bet kuri mintis. Jeigu ta sukurta mintis nuolat maitinama ir daug apie ją galvojama, ji stiprėja ir įgauna realų pobūdį. Išsipildo. Ir nesvarbu ar tie troškimai geri ar blogi. Jie pildosi. Kai kada troškimai tiesiog užvaldo žmogų ir neleidžia pratekėti gyvybinei energijai. Tai tarsi šarvai, sukaustantys žmogų. Nebėra tikėjimo Dievu, likimu, yra tik troškimas, žudantis vystymosi procesą. Gal tai žmogui ir neatrodo labai svarbu, bet mums – taip. Per troškimus neįmanoma prieiti prie žmogaus minčių, jausmų, nuojautos. Negalime bendrauti. Žmogus klausosi tik savo troškimų, kurie yra tarsi blokatizatorius. Pagrindinis skirtumas tarp troškimų ir svajonių tai, kad troškimai priklauso tik nuo žmogaus minčių, o į svajones įsiliejame ir mes. Jeigu matome, kad svajonė atitinka esmę, tai ji turi būti laisva, lengva. Svajonė skrieja erdvėje. Tavo svajonė – padėti žmogui suprasti savo egzistavimo prasmę, savo jausmus, savo mintis. Tavo svajonės skrieja erdvėje, prie jos prisijungia daug energijų su įvairiausia patirtimi, kad tu daugiau žinotum, suprastum ir galėtum padėti. Tavo svajonė labai graži, ir mes labai džiaugiamės ja. Tik sustiprink ją savo veiksmais. Vien svajoti netinka. Reikia išdrįsti įgyvendinti savo svajones. Pameni apie ką kalbėjome vieną vakarą: kad žmogus labai daug galėtų padaryti, kad tik išdrįstų įgyvendinti savo mintis. O tu privalai įgyvendinti savo svajones.

Tau reikalinga nuolat stebėti žmones, analizuoti jų poelgius ir kalbinti juos. Nežinai nuo ko pradėti? Nuo supratingumo. Niekas taip nepaskatina žmogaus atsiverti, kaip pajautimas, kad tave supranta, kad tau įdomi jo problema, jo požiūris. Ar pastebėjai, kokie žmonės tave traukia? Tik praėjus pusmečiui suvokei, kad naujų bičiulių geriausia savybė – nuoširdus ir teisingas supratimas. Būtent šitą savybę tau dabar labai svarbu ugdyti. Esi „nulis“ su plačiai atverta širdimi. Tu nesi aiškiaregė ir negali pasakyti ko žmogus nori, ko siekia, bet lengvai tai gali suprasti iš jo kalbos. Žmogus pats atsako į savo klausimus, tik retai sugeba išgirsti savo atsakymus. Jau dabar jauti, kad žmonės nori bendrauti su tavimi, jie pasitiki tavimi. Kurie tavęs nesupranta – pasitrauks ir netrukdys tau. O tie, kurie supras, džiaugsis kad likimas leido pažinti tave. Nes būnant su tavimi, jie pajaučia ramybę, sielos atgaivą. Visai nesvarbu ar tai jie supranta sąmoningai ar nesąmoningai, jau esant šalia tavęs jiems keičiasi supratimas apie gyvenimo vertybes. Argi tai nėra  labai svarbu? Svarbu. O ir mums malonu padėti. Kiekvienas žmogus pasirenka savo tikslus, savo norus. Jie yra skirtingi, todėl ir galimybes gauna skirtingas. Bet įvairovė yra labai svarbu. Mes tau galime padėti gauti informaciją, kurios tu nori. Bet poelgių neįtakojame. Tu su savo mintimis kuri savo ir aplinkos gyvenimą. Idėja yra atskleisti Dievo tiesą. Pažinimo tiesą. Juo daugiau pažinsi gėrio, juo labiau tavo gyvenimas teiks džiaugsmo tau, aplinkiniams ir mums. Žemėje gyvenimas vyksta ne vien tam, kad valgytum, mylėtum ar nekęstum. Žemėje gyvenimas duotas tam, kad galėtum teikti džiaugsmą ir sau, ir kitam. Tik tas džiaugsmas turi būti paremtas sielos skaidrumu. Sugebėjimu priimti energiją iš erdvės.

Tu žinai, kad dabar yra daugybė žmonių, kurie svarsto, kur rasti paguodą, paaiškinimus apie gyvenimą. Jie ieško tiesos. Ir kai pasiryš ją išgirsti ir suvokti – susitiks su tavimi. Tau belieka tvirtai laikytis savo požiūrio ir gyventi pagal savo suformuotą tiesą. Visiškai pasitikėk savimi ir būk rami, kai aplinkui vyksta pašėlęs gyvenimas.

Gyvenimas vyksta keliose sferose lygiagrečiai: fiziniai veiksmai, minčių energijos, dvasiniai srautai. Viskas persipina. Ir dar daugiau. Nepamiršk, kad erdvėje sklando ir sielos anksčiau gyvenusių žmonių, ir sielos iš kitų pasaulių. Labai daug kūrybingų žmonių ateina į Žemės gyvenimą iš kitų pasaulių. Jie nori parodyti kitą gyvenimo stilių, būdą. Bet dažnai tai nėra priimtina žmonėms. Teisingiau, tai priimtina, bet tam tikri egregorai tapo labai stiprūs ir jie griauna teisingąsias idėjas. Žmogui visada suku atrasti tiesą. Mes tam ir esame, kad padėtume suprasti, kas iš tikrųjų svarbu. Tavo pasiryžimas išsiaiškinti tiesą yra labai stiprus. Ir jį remia Visuma. Apie Visumos esmę pakalbėsime vėliau. Iki jos reikia subręsti…

Dienoraštyje išreikštas mintis aš pati ne visados noriai priimu. Protas ne su visomis idėjomis sutinka. Bet, manau, tam ir ateina informacija, kad galėtum į gyvenimą pažiūrėti kitu kapu. Kad galėtum paanalizuoti kitokią išgyvenimo teoriją. Ar visi didieji mąstytojai, dailininkai, muzikai – tai ateiviai iš kitų pasaulių? Nežinia. Gal būt ir taip, o gal šiom sielom pavyko lengvai įleisti į savo žemiškąją struktūrą dvasinius – kūrybinius srautus iš Visatos, iš Visumos? Gal šie žmonės mokėjo apjungti visas gyvenimo sferas – fizinius veiksmus, minčių energiją, įsileido į save dvasinius srautus?

Lieka stebėti savo pačios poelgius, savas mintis ir mokytis priimti dvasinius srautus (gyvent su tikėjimu, malda ir meditacija išgrynint mintis). Ar lengva prisimint kasdieniuose rūpesčiuose ir darbuose, kad reikia sekti savo mintis, kylančius jausmus? Tikrai ne. Dažniausiai tai pavyksta padaryti keletą minučių iš ryto ir vakare, kai atgulu į lovą. Dienos metu sukontroliuot mintis yra sunku, gerai, jei sekasi nors blogus jausmus suvaldyti. Kiek daug gyvenime yra momentu, kai tiesiog nuoširdžiai pyksti, nuoširdžiai reikalauji iš kitų kažko daugiau, kai kaltini save, kažko nepadarius. Atrodo, nuoširdžiai tiki tobulumu. O juk tai neteisingas požiūris. Atsiranda dar vienas paradoksas. Siekti naujumo, žinių, tobulinti save yra gerai, o reikalaut iš savęs ar kitų tobulumo –neteisinga. Nes šis reikalavimas suformuoja nuoskaudas, pyktį, kaltės jausmą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s