Be kategorijos

Siela ir asmenybė

Tau teks susipažinti su didžiuoju, tau dar nesuprantamu, bet egzistuojančiu pasauliu. Ir turėsi išsiaiškinsi santykį bendravimo: bendravimo žmogaus su žmogumi, ir žmogaus su esybe, esančia „už kadro“. Tau jau teko susipažinti ir su dvasiniais vadovais (tai tavo apibrėžimas – ne mūsų duotas), tau tenka susipažinti su Žemėje jau gyvenusiomis sielomis, bet gebančiomis perduoti informaciją, teks susipažinti ir su vadinamaisiais vaiduokliais, bei patirsi jų įtaką žemiškajam pasauliui. Bet kokiu atveju nebijok bendrauti, jei tau kelia nerimą pasirodančios sielos, pasimelsk ir paprašyk jų pasitraukti. Nė viena siela negali užvaldyti žmogaus be jo sutikimo, nė viena siela negalės užmegzti ryšio, be žmogaus sutikimo. Ir mūsų bendravimas yra paremtas bendru sutarimu. Niekada tiesiogiai nesikišame į žmogaus gyvenimą, bet jei žmogus kelia sau klausimą apie sielos atsiskleidimą – mes pasiruošę padėti. Pažinti pasaulį reikia tokį, koks jis yra. O kaip nori gyventi – renkiesi tu. Nori gyvent su blogiu – gyvenk, nori gyvent su gėriu – gyvenk. Tu pasirinkai gyvenimą, paremtą gėriu. Iš esmės tai nėra skirtumo, nes patirti teks visko, tik mes žinome tavo nusistatymą, tavo vertybes ir žinome, kiek galime atskleisti paslapčių. Šios paslaptys, tik teoriškai, yra paslaptys. Kiekvienas žmogus atėjęs į Žemę žino, kad jam prieinama visa Visatos informacija, bet ne kiekvienas (oi, kaip ne kiekvienas) pajėgia tą informaciją priimti ir įsisąmoninti. Žmogus sau nusistato labai griežtas ribas. Pripažinsime, taip yra lengviau. Daug lengviau gyventi pagal kažkieno nustatytas normas, nei pačiam kurti savo gyvenimą.

Norint kurti savo gyvenimą, reikalinga žinoti tam tikras taisykles, tam tikrus dėsnius. Viskas Visatoje yra nuoseklu ir paprasta. Todėl ir atskleidžiamos šios žinios, kad pamažu keistum nusistovėjusius įpročius.

Man reikalingas aiškus mąstymas, švarus priėjimas prie tavo minčių. Tai ne užvaldymas, tai informacijos teikimas iš anapus materialaus pasaulio. Mes matome, kiek daug klaidingų poelgių daro protingi žmonės. Įspėjame, bet retas, kuris mus išgirsta. Taip ir gyvena, siekdami įgyvendinti savo misiją, taip jos ir nesupratę. Tai skaudu, nes praradus kūną ir žemišką gyvenimą, nebetenkama galimybės keistis, tobulėti, įgyvendinti Dievo planų…

O žinai, tas žmogus, kuris tave pavadino mistine mergaite, yra teisus. Paprasčiausiai jaučia ir priima, kad tu esi kitokia, net labai norėtų, kad būtum kitokia. Tarsi norėtų patikėti, kad gyvenime yra stebuklų. O tu, gyvendama čia, tarsi ir įrodytum, kad stebuklų yra. To nori žmonės. Mums tai nesvarbu. Mes turime savo siekius. Esmė tik ta, kad mūsų siekiai panašūs į žmonių trokštamus stebuklus. Čia ir sutampa mūsų linijos ir mums reikalinga tavo pagalba. Teisingiau, reikalingas žmogus, kuris nebijotų patikėti galimybe bendrauti su energijomis, tikėtų mūsų egzistavimu, Dievo buvimu… o žinai, tu pavargusi… miegas čia nepadės. Tau liūdna, jauties trapi ir nereikalinga. Tavo nuoskauda žlugdo tave. Atsikratyk jos. Mylėk pati save. Tavo siela yra labai stipri, kodėl jos negirdi? Leisk jai kalbėti: ji čia, šalia tavęs, tavyje – mintyse, jausmuose, prote. Kodėl nesielgi kaip siela sako? Asmenybė neleidžia?

Siela – tai Dievo duota energija; Asmenybė – tavo suvokimas, tavo patirtis, tavo pasirinkimas. Siela ateina į kūną ir formuoja (arba padeda formuoti) asmenybę. Suvokimas ir išgyvenimai kaupia patirtį. Tai, ko žmogus nuoširdžiai nori, dažniausiai sutampa su tuo, ką mes norime perduoti tam žmogui. Tai vieša paslaptis.

Kiekvieno žmogaus suvokimas yra skirtingas. Tiesa, viskas yra daug paprasčiau, tik tau pačiai yra sunku suvokti ir suprasti paprastus žodžius. Todėl ir sakau, kad nuo suvokimo priklauso žmogaus raida, nuo sugebėjimo pažvelgti į save iš šono, nuo sugebėjimo suprasti esminius savo gyvenimo dalykus. Nuo žinojimo, kad gyvenimas – tai ne vien kasdienybė; tai daugybė žinių, daugybė jausmų, pačių įvairiausių potyrių, tokių, kaip pvz. jausmų proveržis prie Leonardo da Vinči kapo, Prancūzijoje. Tu gi nesitikėjai, kad aplankysi kapą mėgstamo dailininko, o tuo labiau – net nemanei verkti dėl jo mirties. O kas įvyko?

Sėdėjai viena ant suoliuko prie kapo ir verkei. Verkei taip, tarsi apraudotum paties geriausio draugo netektį. Kiti ekskursijų dalyviai bijojo ir į koplyčią įeiti, stebėjosi tavo nuoširdžiom ašarom, bet kartu ir paslaptingai gerbė tavo poelgį. Kodėl tai įvyko? Juk to logiškai negalėjai paaiškinti nei tada, nei dabar. O mes galime. Tave aplankė didžiojo dailininko paliktas informacinis – energetinis srautas. Jo suformuotas minčių egregoras, kuris kupinas kūrybos. Kiek daug knygų po to teko tau perskaityti apie Leonardo da Vinčio mąstymą. Tau buvo daug lengviau priimti jo mokymą, nes jautei jo stebuklingą prisilietimą. Kitu atveju, nebūtum net susimąsčiusi apie kitokio požiūrio formavimą. Bet tau buvo labai svarbi autoritetų patvirtinta nuomonė. Tu netikėjai savimi. Todėl buvo reikalinga tau sudaryti neįtikėtinus įvykius, kurie tave išmuštų iš pusiausvyros, bet, kartu, negalėtum jų paneigti (apie potyrius Prancūzijoje dar pakalbėsiu vėliau). Nes, tai, ką pati išgyveni – negali sau paneigti. Kitais gali tikėti, gali netikėti, gali apgaudinėti, gali neapgaudinėti. Su savimi taip nepasielgsi. Tuo pasinaudodami ir darome mokymus. Beje, nereikia spausti savęs dėl pareigų atlikimo. Žinoma, yra darbų ir problemų, kurias reikia išspręsti. Bet tai turi būti daroma lengvai, be įtampos. Kaip pavalgyti ar paskaityti. Pareiga žlugdo laisvą valią. Supranti – laisvą valią.

Žmogaus esminis tikslas – laisvas pasirinkimas. Ir jeigu tu, vadovaudamasi visuomenės normomis, verti save atlikti tam tikrus darbus, t.y. prievartauji save. Laisvos valios čia nėra.

O tu nusijuok, mylėk ir džiaukis gyvenimu. Ir nepradėk kaltinti savęs, net ir dėl to, kas tau atrodo negerai. Mylėk ir atsipalaiduok. Kol būsi atsipalaidavusi – viskas bus gerai. Ir tau, ir šeimai.

Būk laiminga, švytėk ir gėrėkis gyvenimu. Tavo gyvenime, kaip ir kiekvieno žmogaus, yra be galo daug įvykių. Kiekviena akimirka – tai tam tikra informacija: tai tam tikrų energetinių pokyčių visuma. Ir tu, su savo sąmone, pasąmone dalyvauji tuose pokyčiuose. Tų pokyčių vyksmą galima suvokti, nes jie priklauso tiek nuo tavęs, tiek nuo aplinkos. Pirmiausia – aplinka. Ji kupina aplinkinių žmonių energijos, tiek žalingos, tiek neturinčios jokios įtakos. Tiek nuostabios, meilės kupinos energijos. Šis laukas visada būna pilnas. Ar jis tau naudingas, ar kenksmingas, tai iš dalies priklauso nuo tavo elgesio, minčių. Tu jį gali išvalyti. Bet kokiu atveju tavo pasirinkimas mums yra žinomas, yra aišku kokiu keliu eisi toliau, ką veiksi ir kaip gyvensi. Kiek tai priklauso nuo tavo pasirinkimo? Ir daug, ir mažai. Esminis pasirinkimas yra nulemtas, prieš tau įeinant į žemiškąjį gyvenimą. Tau lieka rinktis: gali žengti laisvai, gali kentėti. Gali „boksuoti“ vietoje. Bet tai nėra gerai. Geriau laisvai žengti tuo keliu. Nežinai koks jis yra – paprašyk ir parodysime. Žinoma, galėtum gauti visą informaciją, kurios tau reikia apie tavo gyvenimą, bet ji blokuojama. Blokuojama, kol tavo sąmonės lygis nebus pasiruošęs be baimės, be įtampos priimti viso gyvenimo sunkumų beprasmiškumo. Gyvenimas yra duotas tam, kad patirtum nuostabius jausmus. Juos galima patirti tik esant įvykdytoms užduotims. Blogą darydamas nepatirsi nuoširdaus gėrio. Džiaugsmo. Pilnatvės ir Laisvės. Tai ir yra gyvenimo vertinimo kriterijus: jeigu patiri nuostabius jausmus, vadinasi, eini teisingai. Ir visas gyvenimas bus nuostabus, kai būsi savo kelyje.

Sunku įvardyti, kad pinigai ir darbas yra nereikalingi. Švytuoklės (visuomenės normos) labai stipriai valdo pasaulį ir priešinimasis joms, ypač sąmoningas, gali sukelti daug skausmo. O tai neleis žmogui išlikti ramiam. Pinigai reikalingi normaliam išgyvenimui ir kūrybai. Jų turėtų būti tiek, kad nevargintų nei jų trūkumas, nei jų perteklius. Tai, tiesiog, priemonė – pagalba, padedanti įgyvendinti tavo siekius. Patys pinigai nėra vertybė. Vertybė tai – ką jie gali duoti tau, kaip žmogui: kokius jausmus padės išgyventi, kokias mintis jie sukelia ir kokius veiksmus įtakoja. Pagal tai reikia vertinti pinigus. Pradėkime nuo minčių. Jei pinigai užima didžiąją dali mąstymo, tai yra, vis mąstoma kaip juos uždirbti, kaip išsaugot ir kaip išleisti, tai jau nėra gerai. Pinigai tik priemonė, gyvenimui suteikianti įvairiausių atspalvių. Jeigu mąstysi apie tai, kuo galėtum mėgautis, kokią gražią aplinką galėtum sukurti, ką pamatyti, kuo pasidžiaugti – tai ir pinigai atsiras (kaip priemonė). Jeigu mąstysi skaičiais – kiek uždirbt, kiek išleist – tai tie skaičiai tiek įsuks į matematinius skaičiavimus, kad nebesuprasi, kokiu tikslu tie pinigai uždirbami. Nereikia mąstyt apie skaičius. Reikia mąstyti apie pinigų suteiktą progą pajusti malonumą. Pinigai, kaip ir visa kita, sukurta tam, kad suteiktų žmogui laimę ir ramybę. Ir žmogus pinigų turės tiek, kiek mokės pasidžiaugti jų suteiktomis gėrybėmis.

Darbas, nešantis pinigus… Tas pats ir čia galioja. Nėra žmogaus, kuris nedirbtų, bet darbas neturi būti sureikšmintas. Darbas suteikia galimybę bendrauti, patirti pojūčius, savęs įvertinimą. Darbas gerai, kol neužgožia blogi jausmai, nuovargis. Labai kenksmingas yra nuovargis, nes jis nebeleidžia atsipalaiduoti. Atsiranda kaltės jausmas, kad kažko nepadarei. O „kažko nepadaryti“ visada įmanoma… Čia dar pažadink savo kaltės jausmą – ir viskas tvarkoje: ramybės nebeliks. Išnyks ir suvokimas, kad gyvenimas yra gražus, nuostabus, svaiginantis ir nepakartojamas.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s