Be kategorijos

Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas

Sąmoningumo lygis priklauso nuo atsivėrimo Visatos informaciniam laukui. Žmogaus protas yra pajėgus vykdyti kasdienius darbus – tai yra, kurti materialinę gerovę. Be proto pastangų sunku vykdyti kasdienius įsipareigojimus. Proto visiškai pakanka, kad kūnas išgyventų. Bet tai nėra Dievo tikslas. Ne tam jis įdėjo dalelę savęs į kiekvieną žmogų, kad tik protas galėtų egzistuoti. Svarbiausia yra Dieviškoji meilė. Atvirumas, nuoširdumas, pagarba. Sąmoningumo lygis priklauso nuo žmogaus ketinimo (troškimo) pažinti save ir save supantį pasaulį. Jeigu kyla noras pažinti, žinoti – tai jau ėjimas link sąmoningumo. Kaip pasiekti, kad visas gyvenimas būtų sąmoningas ir kam to reikia?

Pirmiausia, žmogaus siela, egzistuojanti nuo pradžios iki pabaigos, turi savo užduotį – išreikšti Dieviškąją meilę ir išmintį. Kiekviena energija Visatoje yra svarbi. Ji turi savo paskirtį ir užduotį. Žmogus turi suvokti, kas jis yra ir kuo nori būti. Ir tik tada jis renkasi, kokiomis energijomis pasinaudoti išgyvenant tai, ką yra pasirinkęs. Žinoma, yra galimybė, kaip juodųjų magų, pasirinkti gyventi su „blogosiomis” energijomis. Pažindami energijų valdymo principus, jie užvaldo kitą žmogų. Tai nusižengimas Visatos dėsniams. Negalima pavergti kito žmogaus valios. Niekam. Nei kitam žmogui, nei kitai energijai. Jei žmogus gyvena nesąmoningai, tai jį labai lengva užvaldyti. Juodieji magai taip pat yra užvaldyti. Yra patenkinamas jų troškimas valdyti ir jie praranda savo sąmoningumą. Siela, leisdama kūnui ir protui gyventi užvaldytai juodosios magijos, išgyvena praradimą vienos galimybės išgyventi savo dieviškumą.

Sąmoningumas – tai dieviškumo atskleidimas savyje. Norint pasitikrinti ar sąmoningai gyveni, reikia į gyvenimą pažvelgti per dieviškumo prizmę: kiek tavyje yra teigiamos kūrybinės energijos. Sąmoningumas – tai prisijungimas prie Visatos energetinio gyvenimo. Tokiu atveju, esi pajėgus analizuoti įvykius, stebėti seką ir priimti sprendimus, vėl iškelti klausimus ir analizuoti gaunamus atsakymus iš aplinkos. Tai tarsi mokymas, bet jis reikalingas tol, kol be problemų sugebėsi pažinti, kas tave įtakoja ir kiek tu pati savarankiškai priimi sprendimus. Visados išlieka svarbiu klausimas: kas aš esu ir kuo noriu būti? Išsiaiškinus „kuo noriu būti” – renkiesi atitinkamą gyvenimo liniją, pagal kurią formuojame įvykius, „sutapimus”, „atsitikimus” , kad vėl galėtum geriau save pažinti ir vėl galėtum kelti klausimą – kuo nori būti. Tai yra, ką nori išgyventi, ką nori patirti, ką nori suprasti.

Iš teisų, gyvenimas nėra sudėtingas ir viską galima paaiškinti. Net tada, kai jautiesi nusiminęs, nesuprantantis, kodėl įvykiai klostosi taip, kaip klostosi, viską galima lengvai paaiškinti. Viskas priklauso nuo galėjimo Visatos energijoms tekėti žmogaus skleidžiamomis energijomis. Jeigu žmogus turi rūpesčių ar yra nusiminęs, pagrindinis kanalas susitraukia, vadinasi, žmogus praranda pasirinkimo laisvę. Juo mažesnis Visatos energijos kanalas teka per žmogų, tuo mažiau jis turi įtakos sau ir savo aplinkai. Kuo mažesnis jo sąmoningumas, tuo mažesnė galimybė kurti savo gyvenimą. Tokiu atveju, žmogus tarsi pagaliukas sraunioje upėje. Jis yra blaškomas įvairių įvykių, o pats krypties rinktis neturi galimybės. Tokiu atveju, žmogaus veiksmus įtakoja tiek kitų žmonių požiūris, tiek įvairios švytuoklės, tiek užvaldyti gali tamsiosios energijos. Kai kada tas užvaldymas gali būti rimtai užmaskuotas. Žmogus nesuvokia, kad gyvena ne savo gyvenimą. Bet kokiu momentu galima atsikratyti užvaldymo, bet čia svarbi tik viena sąlyga: žmogus turi suvokti savo egzistavimo siekius, pagalvoti, ar dirba ir elgiasi taip, kaip norėtų. Jei taip nėra – vadinasi, yra užvaldytas. Dar kartą pabrėžiame – jei gyveni, kaip pats nori – esi sąmoningas, esi savo gyvenimo kūrėjas – tada esi laisva siela. Išgyveni Dievo siųstą paskirtį šioje Žemėje. Išgyveni tai, kas tau svarbu. Jeigu esi blaškomas įvykių, nepatenkintas savimi – vadinasi, nesi pats savimi. Esi įtakojamas. Štai kodėl buvo sustingimas tavo gyvenime, nusiminimas, nusivylimas. Tave užvaldė kitų žmonių skleidžiamos emocijos, tu pasijungei į jų sukeltas švytuokles. Kuo sąmoningesnį žmogų švytuoklė pasijungia sau, tuo ji labiau sustiprėja. Štai kodėl labai svarbu pažvelgti į save iš šono, įsitikinti ar gyveni taip, kaip pats renkiesi, ar plauki pasroviui. Tas terminas „kaip pats renkiesi” – taip pat turi griežtą prasmę. Negali griežtai kovoti su pasauliu, kad įgyvendintum idėjas. Bet koks materialus tikslas neturi prasmės. Tikslas – tik išgyvenimai, sugebėjimas suvokti dabartinę savo aplinką. Renkiesi norimus išgyvenimus, o gyvenimas padės sukurti įvykius norimiems išgyvenimams. Visada yra galimybė kurti sau tik saulėtas dienas. Svarbu nenorėti skausmo, baimės, nekurti pavydo. Nesureikšminti savęs, bet kartu reikia mokėti atsakyti už kiekvieną savo mintį ir veiksmą. Viskas tarpusavyje susiję. Kiekviena informacija, kiekviena nugirsta mintis, kiekviena žinia iš „mūsų pasaulio”, kiekviena tavo mintis yra tarpusavyje susieta. Visa tai egzistuoja šią akimirką. O jeigu egzistuoja, tai įtakoja tavo mąstymą. Jei įtakoja tavo mąstymą, tai tu keiti šios akimirkos informaciją. Uždaras ratas, kuris egzistuoja ir nuolat kinta. Tu niekada nepajėgsi pergudrauti to, kas yra. Yra pasaulis – didelis ir platus. Jame yra visko. Visko. O tu esi tik maža dalis to visko. Tu neturi įtakos pakeisti „Visko”, bet turi įtakos keisti savo gyvenimą. Tame „Viskame” egzistuoja tvarka ir tikslas. Jis yra aiškus ir susitapatina su tavo siela. Nes siela „ištirpsta” tame „Viskame”. Sielai viskas aišku, viskas suprantama. Nes ji – dalis Visatos Kūrėjo. Kai siela pasirenka savo kelią į Žemę, ji renkasi/suformuoja aplinką ir žmones su kuriais reikės bendrauti. Panašių požiūrių, panašių tikslų, panašaus suvokimo. Siela renkasi, kokius potyrius norėtų išgyventi. Žmogus kaip žmogus išnyksta iš Visatos, kai jis miršta ir sutrūnija. Geriau, kad kūnas būtų sudegintas. Nereikia Žemės apkrauti lavonais. Taigi, siela suformuoja Žmogų, įvykius, kuriuos reikia išgyventi. Bet ta pati siela gali reinkarnuotis kitame žmoguje, kito suvokimo. Tai ne žmogaus sąmonė reinkarnuojasi, o siela. Ji pasirenka kitokią sąmone. Kitokią patirtį. Tavęs, kaip žmogaus, nebuvo ir nebus.

Nebuvo iki gimimo, nebus ir po mirties. Dulke buvai, dulke ir virsi. Bet tavo siela yra amžina. Tu, gyvendama šioje Žemėje, įneši savo indėlį į sielą tokį, kokio tikėjosi siela, o ne tokį, kokį norėtum kaip žmogus. Tu esi įrankis. Įrankis išgyventi pojūčius, kurie reikalingi sielai.

Ar siela egzistavo iki žmonių atsiradimo? Taip, egzistavo. Ir visados egzistuos. Čia laiko nėra. Tik siela visados nešė Dievo idėją. Pirmiausia buvo siela, po to mintis ir žodis. Taip susikūrė Žemė ir Žmogus. Visa tai tiesa. Kūryba vyko. Dievas sukūrė žmogų, kaip įrankį sielai, ir suteikė galimybę sielai pasireikšti per žmogaus mąstymą ir kūrybą. Susinervinai? Užgavome tave, kaip žmogų, asmenybę. Čia ir pasireiškė tavo ego. Ego sukurtas tam, kad išliktų pusiausvyra. Pusiausvyra, egzistuojanti tarp energijų. Kadangi Dievas kūrė žmogų iš įvairių energijų, tai sielos energiją turi atsverti žemiškoji energija. Ego išnyks, kai mirs žmogaus kūnas ir pasklis erdvėje. Įdomu yra tai, kad siela suformuoja ego sudėtingumą. Parenka, kiek ji norėtų „pralaužti” žmogaus ego, ką norėtų išgyventi. Kiekviena siela – tarsi atskira kūryba. Per ją pasireiškia Dieviškoji kūryba. Problema tik viena: ego pradeda užvaldyti žmogų. Ir sielai darosi sunku prasiskleisti. Darosi nukrypimas nuo normos. Vietoj to, kad siela išgyventų ką yra pasirinkusi, jos sukurtas žmogaus ego darosi nevaldomas. Taip, kaip žmonės bijojo, kad robotai gali būti nevaldomi, tai ir siela, egzistuojanti Visatoje, pradeda jausti, kad praranda ryšį su žmogumi. Tas ryšio praradimas gali privesti prie „griežtesnių priemonių”. Kad nekeltų grėsmės Visatos tvarkai – žmonija gali būti sunaikinta. Argi žmogus nesunaikintų robotų, jei jie sugalvotų veikti savarankiškai ir dar priešingai žmogaus suvokimui? Dievas pasirinko žmogų kaip savo kūnu ir krauju, kaip indu, į kurį sudėti visi siekiai ir visos galimybės. Žmogus gimė, augo, tobulėjo ir tobulės. Gyvenate trimatėje erdvėje ir čia egzistuoja tam tikros galimybės. Keturmatėje erdvėj keisis ne tik išorinis pasaulis, bet ir supratimas, bendravimas. Nebus laiko, nebus konkrečios erdvės. Visatoje egzistuos energetiniai klodai, kurie perduos informaciją vienas kitam ir darys įtaką vienas kitam. Iš principo, tas pats ir dabar vyksta. Svarbiausia sugebėjimas bendrauti, kuriant nuostabią galimybę pajusti pilnatvę ir šilumą. Kitoje erdvėje bendravimas bus ir lengvesnis, ir sunkesnis. Sudėtingesnis. Mintys skaitomos, jausmai aiškūs, tikslūs ir be paslapties. Tai bus tolimoje erdvėje ir tolimame laike (atsižvelgiant į šio laikmečio valandas). Norim pasakyti –viskas keičiasi ir keisis. Reikalingas nuolatinis mąstymo ir suvokimo pokytis. Negalima savęs užblokuoti nuostatomis, kompleksais, ar griežtomis vertybėmis.

Tavo, žmogau, paskirtis labai paprasta – būti laimingu, daugiau šypsotis, nuoširdžiai linkėti kitam gėrio ir mintimis kurti mažus stebuklus. Viskas, kam reikia, ateis ir išsipildys. O tau, žmogau, lieka atsipalaiduoti ir džiaugtis tuo, ką Dievas leidžia pajusti.

Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas.

Reikia mylėti ir būti mylimam. Tikėti ir pasitikėti. Švelniai nusišypsoti Dievui ir sau. Žmogus pats sau yra geriausias draugas, rimčiausias mokytojas ir nuoširdžiausias patarėjas. Tavo pareiga – išmokti būti laimingai.

Tavo, kaip sielos, likimas yra aiškus nuo pat pradžių. Tavo, kaip žmogaus, likimas priklauso nuo tavo sugebėjimo suvaldyti savo ego ir sąmoningai leisti sielai išgyventi tai, ką ji yra pasirinkusi. Pasitikėti Dievu. Tai visiškai atsisakyti savęs, kaip ego, ir leisti sielai vadovauti visam gyvenimui. Ar tai priimtina tau? Pagalvok. Tu gali leisti vadovauti savo sielai, bet gali ir kurti gyvenimą savarankiškai, vadovaudamasi savo ego. Ego yra sukurtas iš „nieko” ir veda į „nieką”. Jeigu juo vadovausiesi, visas gyvenimas neteks dvasinės prasmės. Susigrąžink tikėjimą, kad esi nepakartojama, kad esi laimės kūdikis. Pajusk tai visa siela, visa esybe. Tai būtina, kad atsistotum ant sėkmės bangos ir savo minčių pagalba kurtum gerąją gyvenimo pusę. Nėra lengva atsiriboti nuo švytuoklių. Jos tave murdė visaip, kaip tik sugalvojo, pagal tavo išgyvenimus. Švytuoklės prisitaiko pagal tavo viltis ir troškimus, pagal susireikšminimą. Nuo visko pasitrauk ir būsi laisva. Padaryk gyvenimą gražų ir tikrą. Tikėk, mylėk ir pasitikėk. O siela lai atskleidžia didžiausius tavo lobius…

Suprantu, daug abejoji dėl to ar teisingai gyveni: ar rinktis materialų ir suprantamą gyvenimą, ar vis tik mėginti susivokti Visatos dėsniuose. Turiu nuraminti – Visatos dėsnių perprasti iki galo negali nei vienas žmogus. Tai nėra paslaptis, bet žmogus dar nėra pasiruošęs viską suprasti, be to, viskas kinta. Esmė – ne. Bet žmogiškasis gyvenimas nuolat kinta ir tas kitimas negali būti visiškai suvokiamas konkretaus vieno žmogaus, ypač, jei tas žmogus vadovaujasi protu. Protui reikalinga analizė, patvirtinimai, vertinimai. Čia to negali būti. Kaip gali tikėjimą Dievu patvirtinti protu? Bažnyčia mėgina tikėjimą pateisinti, teisingiau, pritaikyti prie proto reikalavimų, bet pažanga maža. Kad Dievo sūnus gyveno Žemėje (pagal krikščionybę) bažnyčia dar gali įrodyti; kad yra Aukščiausias Protas – ne. Nes tai nėra Protas. Labai supaprastina Dievą vadindami Aukščiausiu Protu. Tai yra energija, tai yra dėsniai, tai negali vertinti ir įvertinti žmogaus protu.

Viską, ką žmogus turi, turi dėka energetinių pokyčių, energetinio virsmo. Sielai nereikia aiškinimų ar mokymo. Ji puikiai žino Visatos esmę, ji nieko neanalizuoja, o tik egzistuoja (gyvena) taip, kaip jai lemta. Ir žmogus, leidžiantis sielai vadovauti – gyventų laisvą, malonų ir lengvą gyvenimą. Siela nepripažįsta baimių, kaltės jausmo, pavydo … Ji tiesiog egzistuoja ir viską žino, kas vyksta materialiame ir nematerialiame gyvenime. Tu leisk savo sielai „išeiti” į gyvenimo areną. Tu bijai keisti gyvenimo stilių, bijai prisipažinti sau, kad visa patirtis, sukaupta per tavo amžių, yra nereikalinga, ir net kenksminga tau. Bijai atsisakyti gyvenimo pagal visuomenės normas. O ką mes tau galime pasiūlyti? Laimingą gyvenimą. Laimei reikia Drąsos. Pasitikėjimo ir Tikėjimo. Būk gera, nekaltink savęs, neanalizuok kodėl ir ką reikią veikti, tiesiog žinok, tu esi Dievo vaikas ir, atsisakius visų baimių, gali gyventi nuostabų gyvenimą. Kai žmonės pamatys ir pradės klausti kaip tai tau pavyko, tada tu jiems atsakysi: Mylėk save, tikėk Visatos dėsniais, žinok, kad visos energijos nukreiptos „pataikauti” žmogui, tarnauti žmogui. Jeigu žmogus renkasi nerimą – tai gauna daug situacijų, kurios papildo nerimą. Jei renkasi pavydą –tai pavydą kels bet kokia smulkmena. Rinkis gražų gyvenimą. Kodėl tu bijai? Manai, kad esi neverta? Jei taip manysi, taip ir bus. Mąstyk, kad esi verta visko, kas pasaulyje geriausio. Keičiant savo požiūrį, pradėk vadovautis tuo, kad visuomet ir visados esi verta pagarbos. Neturi daryti tau lemiamos įtakos kitų žmonių įsitikinimai, bei jų supratimas apie tave. Stovėjimas vietoje žlugdo tave ir tave supančius žmones. Keiskis, rinkis gražų gyvenimą ir švelnia širdimi eik į žmones. Atsiprašyk savęs už nuoskaudas ir nepasitikėjimą. Mylėk save. Kartok tai iš ryto ir vakare. Mylėk ir melskis. Dėkok Dievui už gražias akimirkas, gyvenk tomis akimirkomis. Pati kurk tokias akimirkas. Kurk gėrį ir matyk grožį. Prisimink, tu renkiesi kaip gyventi. O jei kas nors vyksta ne taip, kaip norėtum, tai arba siela mėgina tave gelbėti, arba tavo mintys ir elgesys neatitinka deklaruojamų idėjų. Sunku išgirsti Dievą, dar sunkiau suprasti, kad jį girdi. Paprašyk proto supratingumo. Jis padės susidoroti su švytuoklėmis, padės apsisaugoti nuo pašalinių žmonių įtakos ir sudarys sąlygas sielai drąsiai įtakoti tavo veiksmus.

Mylėk save ir nebijok keisti gyvenimo aplinkos. Mylėk save ir tikėk nauju gyvenimo būdu. Viskas priklauso nuo tavęs.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *