Geriu kavą ir džiaugiuosi, pirmoji dalis dienoraščio jau įkelta į tinklapį. Informacija išliks, gal kas nors tuo ir pasinaudos, gal kam nors truputi padės. Tai buvo 2007- 2009 m. Mintys. Senos? Bet jas nuolat galima perskaityti iš naujo ir vėl naujai pritaikyti. Ir tekstą nuolat supranti skirtingai. Tai, tikriausiai, priklauso nuo to, ką jau esi išgyvenęs ir pajutęs. Gyvenimas nuolat kinta, mes bręstam, atsiranda naujos vertybės, nauji potyriai, atkreipiam dėmesį į tai, kas artima širdžiai. Supraskite, ne visados ir aš pati sutinku su ta informacija, kurią rašau. Bet taip būna metus, kitus. Kai ko visai nesuprantu ir net nesigilinu. Bet štai dabar, kai rašau, man pamažu pradeda dėliotis dėlionė į visumą. Kiekviena mintis teisinga. Gal aš ją klaidingai priėmiau, klaidingai suvokiau ir net parašiau nelabai aiškiai, bet viskas yra tiesa. (jei taip galima pasakyti, juk neįrodysi…) Tikiuosi man pavyks tiksliai aprašyti potyrius, kuriuos pajaučiu darydama masažus, ar kontaktuodama su erdvės energijomis. Jie būna nuostabūs. Begalinė meilė, šiluma, namų saugumas… Iš tikrųjų, tai aš susiduriu su rimta problema. Man trūksta žodžių. Tiesiogine to žodžio prasme. Dauguma mūsų žodžių turi labai konkrečią prasmę, tiesiog dažnai nerandu reikiamo atitikmens. Nesugalvoju kaip apibūdinti tam tikrus jausmus, kaip įvardinti tam tikrus įvykius, energijas. Kiekvienas žodis turi jau praeityje suformuotą prasmę, tai kaip man apibūdinti tai, kas visai nauja? Pvz. „anapusinis pasaulis” – man visiškai netinkamas terminas, arba „vibracijų kėlimas”- žinoma, tai vyksta, bet po šių žodžių prasme paslėpti patys įvairiausi procesai, kurie turi įtakos žmogaus gyvenimui.
Turiu pripažinti – mano dienoraštis labai ribotai atspindi gaunamų žinių esmę. Nors, kaip iš manęs juokėsi mano naujasis mokytojas – bus laiko, dar išmoksiu išreikšti tai, kas svarbiausia. Jis pradeda aiškinti temą ir sustoja – beprasmiška aiškinti tai, ko nesuvokiu. Čia tas pats, kas matematiką pradėtų aiškinti man kinietiškai. Girdėčiau, bet nesuprasčiau.
Grįžtu prie žodžių. Kai skaitote tekstą, nepriimkite visko pažodžiui. Čia galima paklaida. Tekstą galima suvokti širdimi. Kas artima jai, tą ir prisiminkite. Kitoje dalyje bus minčių, kurios kartosis, bet bus dalykų apie kuriuos norėsis pasakyti „nesąmonė”. Čia pateikiama informacija. Galite priimti, galite nepriimti, bet patartina perskaityti. Nors vienu akies krašteliu žvilgtelėti į kitokį gyvenimą. Skaitykite kaip pasaką, kuri neįpareigoja rimtai žiūrėti į tai, kas parašyta. Juk mėgote pasakas, fantastines knygas. Taip žvelkite ir į mano dienoraštį, svarbu iš karto neatmesti, neprieštarauti. Daug metų aš nedrįsau parodyti, tai ką rašau, nes pati tai laikiau truputi pasaka. Bet sulig kiekviena diena vis labiau suprantu, kad tai ne pasaka, o nuostabus gyvenimas. Ir aš labai džiaugiuosi galėdama jį tokį išgyventi. Ačiū mano vadovams, mano mokytojams, kurie nuolat šalia ir laukia manęs. Juk būna, kad kelis mėnesius nepaimu į rankas sąsiuvinio, būnu ir liūdna, ir pikta. Tikiu ir netikiu, suprantu ir nesuprantu tai, ką rašau. Moku ir nemoku gyventi taip, kaip siūlo. Kasdienybė būna įvairi. Bet be šito mokymo, be seansų, aš būčiau nulis. Gyvenimas būtų beprasmis. Tikrai nenorėčiau atsisakyti šių potyrių ir šito gyvenimo būdo. Aš noriu pasakyti, kad praėjus kažkuriam gyvenimo tarpsniui, gali įvertinti, kaip jis praėjo ir tada pagalvoji, ką norėtum pakeisti, ką darytum kitaip. Drąsiai sakau, nieko nenorėčiau pakeisti. Mano gyvenimas buvo ir yra nuostabus. Džiaugiuosi kiekviena diena, džiaugiuosi kiekvienu sutiktu žmogumi, kurie suteikė mano gyvenimui grožio, gerumo, švelnumo. Ir labiausiai džiaugiuosi, kad turiu vadovus, kurie mane supažindina su kitokiu gyvenimu. Tuo džiaugsmu noriu pasidalyti su jumis…