Esmė – žmogaus pažanga savęs pažinime. Nebijok peržengti ribos. Tai tik mąstymo riba, ne gyvenimo. Tavo pasaulyje egzistuoja nuolatinė baimė. Baimė, kuri persmelkia ir jausmus, ir mintis, ir neleidžia vystytis veiksmui. Žmogus nuolat bijo. Ir taip prie to pripratęs, kad darosi sunku gyventi be baimės. Atrodo, kad egzistuoja kažkas blogo, kas gali tau atsitikti. Ir, žinoma, atsitiks, jei taip rimtai bijosi. Baimė – tai žmonių sukurtas mitas. Iš esmės, jos nėra. Tai debesis, kuris gali būti ir gali nebūti. Rinkis giedrą dangų, t.y. gyvenimą, kupiną gražių, nuoširdžių jausmų. Gyvenimą, kupiną išminties, supratingumo, atjautos. Kam to reikia? Naujam tavo žingsniui. Nemokėdama įvaldyti situacijos, tu negali gauti naujų žinių. Viskas, ką žmogus gali ir turi žinoti, yra skirta jo gerovei. Todėl, kad ir pamažu, bet tvirtai keisk gyvenimo poziciją . Nuolat žvelk į savo gyvenimą pro dvasingumo prizmę. Tu gyveni kitokioje erdvėje. Tavo jausmai, pirmiausia, turi pasižymėti nuoširdumu ir atvirumu. Jokios paniekos, smerkimo, šmeižto. Jokios įtampos, jokio nerimo. Mintis yra stipri. Ir ją reikia išnaudoti gėrio kūrimui.
Kiekviena gera mintis sustiprina tavo galią keleriopai. Kiekviena bloga mintis, sumažina tavo galią šimteriopai. Blogai negalvok. Paprasčiausiai atsisakyk apie tai net svarstyti. Mintys turi būti teigiamos. Visą dieną, kiekvieną gyvenimo akimirką, ir svarbiausia, jos turi būti nuoširdžios, su giliu suvokimu, su meile. Gal nežinai, kas ta meilė žmogaus atžvilgiu? Supratimas, atjauta, suvokimas, ką žmogus išgyvena. Tavo pasaulyje daug liūdesio. Jo daugiau neįsileisk. Tai labai žudo asmenybę. Labai žudo viltį, pasitikėjimą. Užslėptą liūdesį visada sunku pastebėti, kaip ir bet kokį užslėptą jausmą. Tu patikėk – reikia mintis gryninti, reikia jausmus atsirinkti: su kuriais jausmais gyventi, kurių atsisakyti. Visur ir visados gyvenk su Tikėjimu. Tai tave sustiprins ir neleis suklysti. Nuoširdžiai gyvenk bendraudama su Dievu ir tada būsi pasiruošusi suprasti ateinančio laikotarpio gyvenimo būdą ir siekius. Su kiekvienu laikotarpiu tai kinta. O šis laikotarpis neskaičiuojamas metais. Jis skaičiuojamas suvokimo aiškumu, minčių atrinkimo kruopštumu. Pasitikėk mumis. Pasitikėk žiniomis, ar jos tau nepadėjo pagerinti gyvenimo? Padėjo… Tad ir naujas požiūris padės pajusti naujus gerus potyrius. Užmiršk savo egoizmą, atsisakyk savo proto abejonių ir atsiskleisk su Dieviška išmintimi. Pirmoje knygoje daug kalbėjome apie meilę, apie savianalizę, apie požiūrio keitimo būtinybę. Dabar to nebereikia. Reikia naujo gyvenimo būdo. Kiekviena pragyventa akimirka turi būti tobulai išgyventa, išjausta ir pasirinkta. Bet iki to laiko tau reikia daug ką pakeisti savyje. Pirmiausia, ką reikėtų pakeisti, tai nuolatinį pergyvenimą, jautrumą į linksmumą, paprastą tikėjimą, kad pasiseks.
Suvok, gyvenimas tik akimirka, ir nuo tavęs priklauso kaip tą akimirką praleisi. Jei galėtum rinktis, kaip praleisti vakarą – su nuoširdžiais gerais draugais ar su zirzančiais žmonėmis – ką pasirinktum? Manau, pasirinktum gerą kompaniją. Tad rinkis gerą kompaniją ir kasdienybėje. O ta kompanija – tai tavo mintys. Niekas kitas tiek laiko nepraleidžia su tavimi ir niekas tiek neįtakoja tavo jausmų, kaip tavo mintys. Ten vyksta ir karas, ir taika. Dažniau karas. Nevaldomas ir betikslis.
O jei pati rinktumeisi kompaniją (mintis) – tai galėtum atsikvėpti. Rinkis teigiamas mintis bet kokiu momentu ir nustebsi, kokią galingą materializaciją jos tau pateiks. Kasdienybės keitimas priklauso nuo tavo minčių. Keisis mintys – kasdienybė atsispindės naujai. Visą savo kompaniją (mintis) nuteikinėk linksmai. Kas yra realybė? Mintys yra realybė. Tavo suvokimas yra tavo realybė. Tavo pasirinkimas yra tavo realybė. Žmogus nuolat keičia savo realybę, o ji gali būti keičiama sąmoningai, prižiūrint mintis, pasirenkant apie ką galvot.
Atleisk sau. Atleisk, kad nemoki gyventi, kad kenti, kai neišsipildo svajonės. O ar turi svajonių? Tu net bijai svajoti, ką jau kalbėt apie svajonių išsipildymą. Mylėti reikia save, o ne smerkti. Mylėti save – tai mylėti savo gyvenimą. Džiaugtis akimirka. Kaip tau patinka pasaulis, kuriame gyveni? Nelabai? Tai nežiūrėk į jį pro tamsų stiklą. O tas tamsus stiklas – tai tavo niūrios mintys. Kodėl tu nekeiti minčių? Kodėl negalvoji apie gražias vietoves, kurias norėtum aplankyti, kodėl nekuri minčių, siekiančių gražaus tavo gyvenimo. Sakai, nesipildo? Pildosi, viskas, ko nori. O tu bijai norėti. Kodėl bijai? Nuoskaudų daug… Nuoskaudos susiformuoja nuo didelių troškimų. Troškimai ir svajonės – du skirtingi dalykai. Svajone reikia pasidžiaugti ir ją paleisti. Svajok apie darbą, apie draugus, apie meilę, apie vidinę harmoniją. Tuo ir nuostabus šis kelias. Tavo kelias, konkretaus žmogaus kelias, turi ribas: nuo – iki. O sielos gyvenimas ribos neturi. Neturi, kai žmogus siekia dvasingumo, kai jo gyvenimo tikslas nėra materialus, kai jis siekia Dievo pažinimo. Tada šis kelias tęsiasi per gyvenimus iki šviesos. Didžiosios šviesos. Tai kas dabar svarbu žmogui? Gyvenančiam čia ir dabar, šiame materialiame pasaulyje? Energijos virpėjimo dažnio kitimas. Tai yra skleidimas Dieviškos šviesos, meilės per save. Meilė savo gyvenimui, savo aplinkai. Bet nereikia remtis tik senolių išmintimi: nesikeik, nemeluok ir t.t. Tai labai supaprastinti veiksmai. Šiuo metu svarbu išlikti doram ir veiksmuose, ir mintyse. Mintyse svarbiau, nei darbuose. Nes mintys skleidžia virpesius, jausmai skleidžia virpesius. Veiksmų virpesiai mažiausiai veikia aplinką. Todėl pats faktas nėra toks reikšmingas, kaip reikšmingas požiūris į tą faktą. Todėl mėginkite keisti mintis. Doros linkme, meilės linkme, savęs pažinimo linkme. O ką reiškia „pažinti save”? Išmokt bendrauti su savo siela, su Dievu. Žmogus gali tobulėti bendraudamas su savimi, bet tai negali būti „virimas savo sultyse”. Mintys turi ateiti iš erdvės, iš visatos. Tik taip gali tobulėti. Svarbu, kad mintis laisva būtų, kad svajotum, mėgautumeis akimirka. Nes malonaus džiaugsmo akimirka skleidžia aukšto dažnio virpesius. Jie prišaukia informaciją. Šie virpesiai iškyla virš kasdienybės ir „pagauna” bangas aukštesnio dažnio. Vadinasi, ką darai, reikia daryti su pasimėgavimu. Ar žmogus dažnai daro tai, ką mėgsta? Net nustembame, supratę, kiek mažai žmonių džiaugiasi savo gyvenimu. Reikia džiaugtis ką turi šiuo metu, kiekviena malonia smulkmena. Ir aplinkiniams suteik kuo daugiau malonių staigmenų. Siūlome, prieš miegą (kai nesvajoji) surasti 10 punktų, kas tavo gyvenime gražu ir padėkok už tai Dievui.
Pakalbėkime apie realią padėtį ir apie troškimų santykį. Žmogus suserga depresija tada, kai įsivaizduojama trokštama realybė yra labai išaukštinta. Iš tiesų, žmogui, sergančiam depresija, nėra taip blogai, kaip jis įsivaizduoja. Žmogus, dažniausiai, turi ko valgyti ir kur gyventi, ir iš principo yra sveikas. Ligą įvaro žmogaus mintys. Jo troškimai ir jo baimė. Pamąstykime: tau atrodo, kad turi mažai pinigų, kad negali keliauti, negali nusipirkti brangių daiktų ir t.t. Bet, realiai, pinigų užtenka pragyvenimui. Vadinasi, troškimai yra išaukštinti. Troškimai ir lūkesčiai yra žemesniosios vibracijos energija. Juo didesni troškimai ir lūkesčiai, juo jie materialesni, tuo labiau blokuoja praėjimą kuriančiosios laisvosios energijos. Žmogus užsidaro kiaute. Savo troškimų, baimės, dėl jų neišsipildymo, kiaute. Viską galima pakeisti tik tada, kai žmogus jaučia pasitenkinimą tuo, ką turi. O, dažniausiai, jis turi daug daugiau nei supranta (nei įvertina): sveikata, draugai, uždarbis, pomėgis, galimybė džiaugtis aplinka, gera muzika, gera knyga… Bet žmoguje yra užkoduotas siekimas kažko daugiau. Užkoduotas dvasinis augimas ir savęs pažinimas, gėrio skleidimas, gebėjimas bendrauti su Kūrėju.
O žmogus tą siekimą įvardija kitaip: jis siekia geresnio būto, gražesnės mašinos, puikesnių rūbų. Žinoma, jis sako, kad siekia galimybės gražiau ir geriau praleisti laiką: kelionės, koncertai, kitos pramogos. Tai tarsi siekimas dvasinio tobulėjimo, bet, iš tiesų, tai tik troškimas geriau gyventi, susikurti materialinę gerovę. (Materialinė gerovė yra gerai, tik nereikia prisirišti, labai sureikšminti jos). Daugeliui žmonių to ir užtenka, bet vis tiek atsiranda depresija. Tai įspėjimas, kad tavo mintyse vyrauja materialųjį gyvenimą aukštinančios mintys. Reikia keisti požiūrį. Niekur nedingsi, laikai keičiasi ir žmogus turi suvokti savo dvasines galimybes, suvokti dvasinio tobulėjimo reikšmę. Dievas yra gailestingas, bet gyvenimo dėsniai gailesčio neturi. Gauni tai, ko prisiprašai: ir ligą, ir nelaimes, ir visa kita… O dvasinio tobulėjimo kelio už tave nenueis joks kitas žmogus. Net motinos aukojimasis nepadės vaikui tobulėti.
Tai kiekvieno žmogaus savarankiškas kelias.
Turi būti mintis, noras ir konkretus veiksmas. Čia ir dabar vyksta kitimas. Kito laiko nebūna, nes jis praeina. O dvasinio tobulėjimo kelią kiekvienas pasirenka pagal savo patirtį ir suvokimą. Kiek pajėgsi suprasti, tiek Dievas tau ir atskleis paslapčių. Daugiau nei sugebi suprasti, jis atskleisti negali, nes tu tos informacijos paprasčiausiai nepriimsi. Tada Dievas vėl lauks, kol tu mąstysi, kelsi klausimus ir ieškosi atsakymų. Jei krisi į materialumą, atitolsi nuo Visatos siųstos žinios ir vėl keliausi iš naujo. Tad būk protinga ir nepamiršk siekti amžinumo.
„1981m. Vanga pranašavo: Žemė įžengia į naują laiko atkarpą. Planetos būklė nuo mūsų nepriklauso – ji keičiasi, norime to, ar ne. Naujas laikas reikalauja naujo mąstymo, kitos sąmonės, kokybiškai naujų žmonių. To reikia, kad nesugriūtų visatos pusiausvyra. Dabar atėjo metas žmonių sąmonei atsigręžti į dorybę. Toks virsmas nėra lengvas, todėl šie procesai vyks labai dramatiškai, bet turime suvokti, kad permainos – būtinos, nes kito pasirinkimo nėra. Turime gyventi dermėje su visatos procesais.” – Krasimira Stojanova „Vangos fenomenas –Petričiaus aiškiaregė”, 2007