Be kategorijos

Susitikimas su Leonardu da Vinči

Vakar norėjau susitikti su tavimi, nes, atrodo, pradėjai abejoti savo įsitikinimais. Žinoma, abejoti reikia, bet tai negali žlugdyti tavo vystymosi, tavo pažinimo. Visata kupina pačios įvairiausios informacijos ir ji yra atiduodama žmogui, vardan Žemės vystymosi. Vardan evoliucijos, o ne dėl pasaulio išnykimo. Suprask visiems laikams, mes, didieji mokslininkai, menininkai, muzikai ir visokie kitokie „didieji” ano amžiaus žmonės, norėjome ir turėjome tikslą padėti pagerinti žmonijos gyvenimo sąlygas, kad jos pakiltų į aukštesnį lygmenį. Bet idėjos įgavo kitokį pagreitį. Dvasingumas vystėsi žymiai lėčiau, nei materialinė gerovė. Žmogus įsivėlė į kasdienybę ( kaip tu dažnai sakai apie save). Pamiršo dvasingumą, pamiršo, kokia tikroji Dievo valia ir išsikreipė Žemės veidas. Žemė yra arti susinaikinimo. Tai nėra gąsdinimas pasaulio pabaiga, tai yra nuogąstavimas dėl blogos gyvenimo krypties pasirinkimo. Aš pats palinkau į materijos kūrimą. Mano valia nuolat kūrė meną, kuris skatino naikintis žmonijai, tik nedaugelis darbų įgavo kitą prasmę. Aš sukūriau šedevrus, kuriuose užkoduota Visatos informacija. Tuos darbus kūriau apimtas ekstazės. Tai yra, pasitelkęs Visatos jėgas. Taip užkoduota pagrindinė Dievo idėja perduodama iš amžių į amžius. Tik žmogaus egoizmas nelinkęs pajausti tą skleidžiamą energiją. Siela jaučia potraukį, sąmonė nesupranta kodėl. Taip ir stovi žmonės prie mano paveikslų (ypač Mona Lizos), nesuprasdami, kuo tas paveikslas taip ypatingas. Jis juk skleidžia pagrindinės Visatos idėjos energiją.

Žvaigždžių pasaulyje egzistuoja galybė pasaulių- gyvybių. Vienaip ar kitaip jos yra persipynusios tarpusavyje. Jos yra valdomos tam tikrų energijų. O visos energijos persipina per žmogų. Todėl yra mokslas astrologija, kuri įvardija žvaigždžių įtaką žmogui. Bet šis mokslas neatskleidžia visos tiesos, nes jūs, žmonės, nenorite prisipažinti, kad nesate vieni Visatoje. Jūsų ego neleidžia patikėti, kad iš tikrųjų jūs esate valdomi energijų. Savo žvaigždžių energijų. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą valdomąją (pagrindinę) energiją. Tai priklauso iš kokios žvaigždės (žvaigždyno) žmogaus siela atėjo į Žemę. Tik Žemės erdvėje ji persipina su kitomis energijomis. Tavo žvaigždė yra Menotauro (nuo žodžio –menas) žvaigždyne. Tai viena iš tolimiausiai nuo Žemės esantis žvaigždynas. Jo energija labai stipri. Ir, jeigu ji pasiekia Žemę, vadinasi to žmogaus ryšys su kosmosu yra labai stiprus. Tu gali „pagauti” informaciją, esančią kelyje tarp Žemės ir to žvaigždyno. Menotauro žvaigždyno žmonės yra nuoširdūs ir patiklūs. Tai galima laikyti ir problema, ir Dievo dovana. Materialiajame  pasaulyje – tai pražūtis. Dvasiniame pasaulyje – tai galimybė. Galimybė atsiskleisti, galimybė priimti užkoduotą Visatos informaciją, galimybė perimti Visatos energetinius virpesius ir pritaikyti juos Žemėje. Todėl tu nesi verslo žmogus. Bet koks tavo verslas žlugtų. Tavo kelias – dvasinis tobulėjimas ir to kelio atskleidimas kitiems. Iš principo svarbiau performuoti Visatos energiją į žmogaus energetinį lauką. Padėti žmogui išlikti, kol jo visai neužvaldė ego. Žmogus yra vienas iš gražiausių Dievo kūrinių. Dievui ne problema sunaikinti žmoniją. Bet jis to nenori. Dievas suteikė žmogui laisvą valią, todėl tiesiogiai įtakoti žmogaus nebegali. Bet kiekvienam, kuris nors truputį atsiveria Dievo šviesai, jis suteikia didžiules galimybes, suteikia pagalbą pagal jo supratimo lygį. O kadangi jis yra ribotas (supratimas), tai stengiamės parodyti klaidas ir paraginame žmogų tų klaidų atsisakyti. Ne visi žmonės priima mokymą, tai priklauso nuo ego stiprumo. Todėl taip atkakliai dirbame su tais, kurie gali priimti informaciją, gali keisti savo požiūrį, įsitikinimus. Nelengva suprasti visų neigiamybių, kuriuos žmonės kūrė per amžių amžius. Kurie įėjo į patirtį tavo tėvų, senolių ir visos tautos. Bet tai nėra gyvenimo tiesa. Tai tik iliuzija, kad senoliai gyveno teisingai. Iliuzija, kad tu gyveni teisingai. Pasaulis didelė iliuzija, iškreipta, žiūrint per sąmonės prizmę. Todėl labai sunku visko atsisakyti ir žiūrėti kitaip. O tai yra svarbu ir be galo sunku. Nes tu neturi patirties ir suvokimo, kaip reikia” žiūrėti kitaip”. Štai čia ir prasideda gyvenimo žaidimai. Mes norime tau suteikti galimybę pažiūrėti į gyvenimą pro Visatos informacinio lauko prizmę. Bet ši prizmė griauna visus tavo įsitikinimus, visas normas, visas vertybes. Tu manai, kad esi pasiruošusi priimti kitą požiūrį, o iš tikro – tu bijai. Bijai neatitikti šio žemiško gyvenimo vertybių normų, nustatytų normų kaip reikia gyventi. Nieko nepadarysi, kadangi tai yra iliuzija, tu turi išdrįsti jos atsisakyti ir turi norėti pamatyti pasaulį kitaip. Dar yra didžiulė problema, kad dabartinis  pasaulis visiškai neatitinka idealaus gyvenimo normų, nors daug kas įsivaizduoja, kad gyvena „teigiamai‘. O pamačiusi tikrąjį vaizdą, gali labai nusivilti žmonėmis. Todėl nėra iš karto atskleidžiama aiškiaregystė. Tu turi protu suvokti, kad gyvenimas daugelio žmonių nėra gražus. Bet tai neturi keisti pagrindinio principo.Žmogus su Dievo valia ir meile daro stebuklus. Žemę  paversti rojumi galima labai greitai. Tik to reikia norėti ir žinoti kaip tai padaryti. Čia ir prasideda ezoterinis mokymas. Juo tavo sąmonė bus atviresnė pokyčiams, tuo daugiau žinių ir sugebėjimų gausi. Užsiblokuosi – „šaukštai po pietų”. Vėl vargai, skausmai, kol sąmonė pasitrauks iš aktyvaus gyvenimo. Prisimink, materija tai taip pat iliuzija. Viską žmogus suformuoja mintyse. Todėl pagalvok, ką tu galėtum „nematerialaus” sukurti vardan žmonijos. Mintys visagalės. Nuoširdus ketinimas – visagalis. Tai neturi būti materialūs darbai. Šiuo metu tavo naujoji pamoka susideda iš to, kaip ir ką nematerialaus gali sukurti dėl žmonijos gerovės. Tai ne rašymas, tai negali būti apčiuopiama, pamatoma, įvertinama. Bet tai neša didelę naudą žmonijai, žemei. Kas tai yra? Malda? Ne, truputi daugiau nei malda. Tuo labiau, kad tavo malda „žemo lygio”. Nemoki tinkamai melstis. Tai turi būti kitas pasaulio suvokimas.Mintis materializuojasi. Ir jeigu tu suvoksi pasaulį tokį, koks jis iš tikro turėtų būti – jis ir materializuosis. Tu turi prisiminti: praeities patirtis yra iliuzija. Troškimai yra iliuzija. Materija yra iliuzija. Tai koks šis pasaulis turi būti? Kelk šį klausimą nuolat, kad palengva, nepažeisdama savo proto, pakeistum suvokimą. Ir leistum materializuotis kitokiai idėjai. Visos vertybės, visas dabartinis tavo supratimas neturi prasmės. Neskatink jo materializuotis. Turi pasijungti prie Visatos. Ji tave mokys ir išgyvensi tai, ką turi suprasti. Tai bus ilgas procesas. Užsirašyk mintis, kurios neatitinka seno pasaulio principų. Jeigu tu jomis dar netiki, tai patikėsi vėliau. Viską įdėmiai stebėk, ypač tai, kas neatitinka dabartinės tikrovės suvokimo: kas atrodo kvaila, netikra, nežemiška, nerealu. Tai gali būti pagrindinės tiesos.

Aš tau padėsiu. Tik pašauk vardu. Man patiko tave stebėti prie Monos Lizos paveikslo. Tu taip norėjai pamatyti „kažką” nepaprasto. Būtum nuėjusi į šalį, kaip daugelis žmonių tai darė, tai nieko ir nebūtų įvykę. Bet aš tave pakviečiau dar kartą ateiti prie paveikslo. Ir tu išgirdai mano kvietimą! Tada aš nustebau. Nustebau, pajutęs, kad galiu su tavimi užmegzti ryšį. Bet tavo „kevalas” buvo labai storas ir aš bijojau tave prarasti. Tada, kai atvykai prie kapo pamėginau tą „kevalą”  suskaldyti. Man vėl pavyko !!! Tu nenuėjai nuo kapo su visa ekskursija, o pasilikai prie kapo ir verkei. Nors kiti matė tave verkiančią, tau buvo nesvarbu. Tavo siela džiaugėsi radusi galimybę atsiskleisti. Aš pažadėjau jai tau atsiskleisti. Aš pažadėjau jai, tau padėti. Net piešti padėjau, kad tik tu pajustum, jog esi ypatinga, kad patikėtum savimi, savo intuicija. Ir tu patikėjai, nors momentais tuo suabejoji.. Aš atskleisiu tau daug informacijos, padėsiu neišprotėti, bet su didžiule jėga keisiu tavo požiūrį. Nepyk, bus skaudu ir liūdna, kad daugelis nesupranta, bet čia tik tavo ego sielvartaus. Ego keisis, jis įgaus kitą formą, subtilesnę, bet su tomis pačiomis silpnybėmis. Tu gavai daug informacijos, bet ji labai švelni. Bus kitokių mokymo krypčių. Jos drebins tavo suvokimą, tavo gyvenimas atrodys tarp ribos: mirties ir gyvenimo. Bet tu turi žinoti, ta riba nieko nereiškia. Tu nereikalinga anapus gyvenimo, tu reikalinga šiapus gyvenimo. Todėl visos pamokos vyks griežtai kontroliuojant tavo būseną, fizinę savijautą. Tau reikia tik atsipalaiduoti ir priimti tai, ką mokysiu, o dėl apsaugos – aš pasirūpinsiu. Tu nuklysi į erdvę, į „nerealųjį”  pasaulį, bet aš tave globosiu, saugosiu. Net jeigu tavo siela susimąstytų negrįžti į šį pasaulį, mes ją sugrąžinsime. Tu reikalinga čia. Tik gyvo žmogaus mintis yra visagalė. Dievas tam davė žmogui gyvybę, kad jis keistų ne tik Žemės gyvenimą, bet ir Visatos. 

Reikėtų truputėlį paaiškinti kas įvyko atostogų metu Prancūzijoje. Tai buvo pirma kelionė į užsienio šalį, viskas nauja, viskas įdomu. Spėjau tik stebėtis ir džiaugtis tuo, ką matau. Nebuvo laiko nei filosofiniams apmąstymas ir tam nebuvau nusiteikusi. Mus nuvedė į Luvro muziejų. Su malonu apžiūrėjau Monos Lizos paveikslą ir visus kitus eksponatus. Po poros valandų vaikščiojimo po muziejų, visi susėdome kavinukėje arbatos atsigerti. O man kilo didžiulis noras dar kartą aplankyti Leonardo da Vinčio paveikslą. Ir nuėjau vien pati. Muziejus klaidus, o aš tiesiog jaučiau, kad mane intuicija veda tiksliai prie paveikslo. Nuėjau, pasigrožėjau šiuo paveikslu, bet kažko ypatingo nepajaučiau. (pasirodo mano veiksmus įtakojo iš anapusinio pasaulio). Kitą dieną mūsų ekskursija tęsėsi po Prancūziją, aplankėme daug pilių, o viename kaimelyje nuvedė į koplytėlę ir pasakė, kad tai Leonardo da Vinčio kapas. Visi ekskursijos dalyviai, apžiūrėję koplytėlę, patraukė pasivaikščioti į parką. Likau viena koplytėlėje. Ten toks mažas suoliukas pastatytas buvo. Prisėjau ant jo ir verkiau. Raudojau nuoširdžiai, pasikūkčiodama. Kiti lankytojai įeidavo į vidų ir tyliai greitai išeidavo. Logiškai paaiškinti savo veiksmų negalėjau. Pirmiausia, tai aš nesitikėjau aplankyti šio kapo, antra, Leonardą da Vinčį aš labai gerbiu, kaip menininką, kūrėją, jis mano autoritetas, bet verkt prie kapo…nesupratau aš savo poelgio, kol neparašiau žinutės savo dienoraštyje. Parvažiavusi iš ekskursijos, atsisėdusi balkone labai užsinorėjau piešti, net nustebau kaip mokėjau gražiai piešti… Daugelio savo veiksmų nesekame, neanalizuojame, nesusimąstome kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip, viską priimame kaip savaime suprantamą dalyką, o iš tikrųjų tai didžiulis nematomas darbas, kurį atlieka dvasiniai vadovai, angelai sargai.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *