Be kategorijos

Meditacija apie sąmonės išbaigtumą

Diena buvo tiesiog kvaila. Rytą susinervinau ir visą dieną gadinau nuotaiką sau ir kitiems. Todėl visai nesitikėjau, kad vakare pasinersiu į meditaciją. Atsiguliau į lovą nusiminusi ir supykusi ant savęs, kam nesugebu susivaldyti, ir pajaučiau, kad mane „kviečia“  į Paryžių, į tą koplyčią, kur palaidotas Leonardas da Vinči. Prieinu prie kapo, priklaupiu, kažką padedu ant antkapio ir jaučiu, kaip da Vinči kviečia atsisėsti ant suoliuko, esančio koplyčioje. Sako, nori išburti ateitį: matai gyvenimo liniją, jis  (gyvenimas) bus labai ilgas, ir žmonės eis patarimo pas tave. Po to mudu atsistojome koplyčios viduryje, jis paėmė mane už rankos ir mudu pakilome virš koplyčios. „Peržengus“ stogą, pajutau, kaip mano fizinis kūnas sutrupėjo, pavirto į dulkes. Po akimirkos jis liepė man nusivilkti ir emocinį kūną – nuotaikas, prisirišimus, įsipareigojimus. Ir aš tapau labai lengva, laisva. Nejaučiau nei šalčio, nei šilimos, nejaučiau atstumo tarp daiktų. Nieko iš aplinkos nejaučiau, tik save. Suvokiau, kad aš esu, o aplink mane ramybė, šviesa, švelnumas. Jaučiu, kad mane daug kas stebi. Bet jie stebi su begaline meile, jokio priekaišto, atšiaurumo ar dar kažko žemiško. Tiesiog meilė, supratingumas. Tarsi aš būčiau pati nuostabiausia ir švelniausia būtybė ir visi mane tokią mato. Čia buvo labai nuostabu, švelnu, gera, malonu… Mane nuvedė į rūmus. Tiesa, jie kaip miražas: yra – nėra. Viduryje menės stovi stalas, o aplink jį gražiose kėdėse kažkas sėdi. Jie į mane žiūri su meile ir išmintimi. Jiems neįdomi mano praeitis, mano darbai. Jie pasistato mane į vidurį (stalo neliko) ir keletą sekundžių „skenuoja“. Jiems visiškai aišku, ką pasiekiau, ko nepasiekiau, kokiame lygyje, pagal juos, aš esu. Man neaišku, bet jiems viskas aišku. Ir sako man: „nesvarbu tavo įsipareigojimai, patirtis, darbai ir t.t. Svarbu – sąmonės išbaigtumas. Siela yra  Dievo pagalbininkė, jos reikia klausyti, norint eiti teisingu keliu. Ji tarsi sufleris, kaip elgtis, ką daryti ir kaip gyventi. Ji atėjo į žmogų jam gimus ir išeis iš jo. Bet jos tikslas padėti žmogui suformuoti sąmonę. Išbaigti ją.“ Žmogus turi tobulinti savo elgseną, savo potyrius, jausmus, išgyvenimus. Keisti save, suvokti klaidas, taisyti jas, keisti charakterį, atsisakyti ydų, mažinti savo karmą. Tiesiog turi susiformuoti sąmonė pagal Dievą. Žmogus turi suformuoti sąmonę, atitinkančią Dievo idėją. Tam padeda siela. Viskas. Daugiau niekas nėra svarbu šioje Žemėje, tik sąmonės išbaigtumas. Toliau mane nuvedė per menę link kitų durų. Dalis jų buvo uždarytų ir man nebuvo galima įeiti. Mane įvedė per violetinę šviesą į menę su violetine šviesa. „Ši mano čiakra labiausiai atsivėrusi“ – taip man paaiškino. Tokia jau esu gimusi. Čia mano stiprioji pusė – išvystyta violetinė čiakra. Ne balta dieviškoji, ne mėlyna išminties, o violetinė. Tai reiškia, kad aš turiu galimybę per šią čiakrą bendrauti su Mokytojais. Aš gera pasiuntinė, teisingiau, kontaktuotoja. Man nėra gerai atsivėrusios kitos čiakros, bet ši yra pati stipriausia. Violetinė – kontaktavimui skirta energija. Kadangi ji yra stipri, tai ji į erdvę duoda signalą, kaip naktį šviečianti lempa. O naktį prie šviečiančios lempos skrenda visokie drugeliai, vabalėliai, musės. Ir jeigu jie nuo šviesos nesudega, tai jie gali apdergti tą lempą. Jeigu aš nepasinaudosiu „baltąja liepsna“, tai visi žemesniojo pasaulio astralai mane tiesiog „apdergs“. Mane sunaikins, pažeis, įskaudins. Galiu ir perdegti. Todėl mane paskatino dažniau naudotis baltąja liepsna, labiau prieš astralus, nei prieš žmones. Toje menėje  mane panardino į trijų rūšių skystį-aliejų. Tai apsauga. Tarsi lempa būtų ištepta apsauginiu aliejumi. Ji gelbės nuo trijų rūšių pavojaus (kokių – nežinau). Prieš įeinant į tą menę, man liepė prižadėti, kad grįšiu į Žemę. Tuo aš ir neabejojau, juk be galo prisirišusi esu prie Žemės. Bet tik kai pažadėjau, jog grįšiu, mane įleido į tą menę. Po panardinimo į skystį, aš vėl grįžau į didžiąją menę, po to pro kupolo viršų, grįžome į koplyčią. Atsisveikindama su da Vinčiumi, paprašiau jo, kad leistų jį apkabinti. Mes apsikabinome. Pasakiau, kad gėriuosi jo darbais, kad vadinu jį genijumi. Jis nusijuokė ir pasakė, kad jam patiko būti genijumi. Taip atsisveikinome ir aš prabudau…
Tavo žinios tik atsiveria. Žmogus gali priimti tai, ką suvokia. O suvokimo praplėtimui reikia žinių. Tai paradoksas. Kas gali suteikti žinias, kurias priima sąmonė? Tavo vidinis Aš. Jis žino kiek ir kada gali priimti. Todėl ir meditacijos atsiranda netikėtu laiku ir suvokimas tam tikru klausimu ateina netikėtai. Bet tai nėra netikėta. Vidinis Aš dirba visados. Informaciją perduoda nuolat. Tik per triukšmą jos neišgirstate. Todėl žmogui reikalinga tyla kaip oras, kaip vanduo. Tyla – tai būdas atsigauti, būdas suklestėti vidumi, gauti žinias, jas suprasti ir įgyvendinti. Siek tylos. Tai tau padės susivokti kaip gyventi. Naujas gyvenimo būdas tuo ir ypatingas, kad jis „naujas“. Naujos taisyklės, naujas bendravimas, nauji siekiai. Sutinku, tu nežinai kaip konkrečiai išreikšti Dievą savo elgesyje, bet tu klausyk intuicijos, klausyk, ką ji kalba. Sakai, gali suklysti taip, žinoma. Gyveni ir mokaisi. Juo daugiau sieki, tuo daugiau gauni. Sakai, tai labai abstraktu? Nenusimink, jeigu pripažinai sau, kad reikalingas naujas gyvenimo stilius, tai tu jį suprasi. Tai labai svarbi žinia. Gyvent naujai, pagal šeštosios rasės žmonių santykius. Būk drąsi priimti naujas žinias. Jos tave ir tavo artimuosius gali šokiruoti, tiek savo paprastumu, tiek ypatingumu. Tu išreiškei norą siekti naujo gyvenimo būdo suvokimo, norą išreikšti Dievo valią pagal naująsias galimybes (žmogui). Puiku. Tavo iššūkį priimame. O tu priimdama naujumą neišsigąsk. Tikėk savimi ir mūsų informacija. 

Pasaulis- tai didžiulė iliuzija. Ir tą iliuziją žmogus gali keisti. Mūsų tikslas nėra sukurti naujos iliuzijos, kad ir neįprastos. Mūsų tikslas- dievo šviesą įleisti į tavo gyvenimą, į tavo aurą, kuri keisis, keisdama tavo įpročius, tavo elgseną, svajones, siekius ir kartu gyvenimo būdą. Viską teisingai suvokti kol kas nesi pajėgi. Todėl teorijos ir neduosime. Kasdien, po žingsnelį daryk tai, ką manai reikalinga daryti ir sąmonė plėsis palaipsniui, tavęs nesužlugdydama. Bet turi eiti kantriai kas dieną, kas rytą ir vakarą. Laikas bėga greitai, o akimirkos dar greičiau. Tau reikia daugiau prisiminti Dievo mokymą ir įnešti jį į gyvenimą. Kas dieną po didesnį indėlį. Ir teorija susidėlios kaip dėlionė. Iš daugybės tavo žingsnelių, pačių įvairiausių, bet persmelktų Dievo šviesos: tai minčių ir emocijų koordinavimas, meditacijos, pabuvimas tyloje, rašymas, malda, atgaila, savianalizė, savo trūkumų išsiaiškinimas, savo praeities poelgių suvokimas, klaidų nedarymas. Daugybę smulkių darbų turi atlikti. Tad dirbk nuolat. O suvokimas ateis po truputį.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s