Gyvenime yra svarbu susikaupimas ir tikslas. Kiekvienas nušvitimą pasiekęs žmogus, griežtai siekė savo tikslo. Jie suvokė, kad be susikaupimo ir ryžto tikslo nepasieksi. Kuo ryžtas ir siekis tikslingesnis, aiškesnis, supratingesnis, tuo žmogus tampa ramesnis, tylesnis. „Nušvitimo būsena” – tai peržengimas kasdienybės ribos, peržengimas riboto mąstymo horizontą. Tai sugebėjimas įeiti į aukštesnių vibracijų erdvę, išliekant žmogiškajame kūne. Tai galimybė suprasti, kad pasaulis yra įvairiaplanis, ir kasdienio gyvenimo nereikėtų sureikšminti. Dievas kūrė kitokį planą žmogui, todėl paaiškinti žmogaus paskirtį yra sudėtinga, nes dabar suformuota kitokia patirtis. Žmogui buvo skirta išmokti valdyti energijas ir gyventi harmonijoje su Visatoje egzistuojančiu gyvenimu. Žmogui duota galimybė kurti ir įsilieti į Visatos gyvenimą. Pirmapradis žmogus galėjo bendrauti su Dievu tiesiogiai. Žmogus, skaitydamas žvaigždes, suvokė Dievo planus, suvokė jo tikslus, siekius. Žmogus tiesiogiai buvo Visatos dalis. Jis suprato, kad jo mintis gali padėti bet kam gamtoje. Žmogus buvo gamtos dalis, galintis kurti: padėti augalui, gyvūnui, vėjui, vandeniui ir t.t. Galėjo išgyventi vienybę su gamta. Galėjo mintimis persikelti į kitą erdvę, kitą civilizaciją, kitus lygmenis žemėje. Žmogus žinojo savo paskirtį ir džiaugėsi, galėdamas ją įtvirtinti materialiame pasaulyje. Galėjo kurti mineralus, augalus, gyvūnus. Planuoti jų tikslus ir paskirtis. Žmogus galėjo savo energiją pasiųsti į kosmosą, susipažinti su kitų pasaulių atstovais, bendrauti telepatiškai, persikelti astraliniame lygmenyje, dalytis patirtimi, jausti pagarbą ir toleranciją ir viską kurti dėl gėrio ir harmonijos. Žemės neturėjo valdyti egregorai. Žemės erdvė turėjo būti sklidina meilės ir pagarbos energijos. Pagarba išminčiai, kūrybinei galiai, dieviško plano išraiškai. Nesant egregorams, Žemė alsuotų laisvai, kosmoso energijos tekėtų laisvai. Lengvas ryšys tarp tų, kurie gyvena Žemėje ir tų, kurie egzistuoja kituose lygmenyse. Begalinė bendravimo įvairovė skatintų kūrybą, išminties išraišką. Energijos leistų išgyventi ryškius pojūčius. Protas nejaustų ribų. Atmintis būtų aiški, kūryba tikslinga. Kiekvienas žodis vertas pagarbos ir reikšmės. Jaustųsi atsakingumas už kiekvieną žodį ir kiekvieną mintį. Viskas labai subtilu. Dabar vyksta chaosas. Nes žmogus neįvertina savo galių. Žemė padengta kietu energetiniu kiautu, kad žmogaus egoistinė mintis nepadarytų žalos Visatai. Ir taip nuolat vyksta kova – tarp žmonių, kurie savo mintimis naikina erdvę ir tų, kurie tą erdvę stengiasi išsaugoti ir subalansuoti. Paradoksas, bet žmogus ir „anapusinis pasaulis”, žmogaus valia, tapo priešais. Žmogus, sąmoningai ar nesąmoningai, nori save sunaikinti, tie , kurie gyvena aukštesniame lygmenyje, nori išsaugoti žmoniją ir jos galią kurti. Sunku padėti žmonėms, nes suteiktos žinios ir galios gali būti panaudojamos griovimui. Sunku pakelti žmogų iki „nušvitimo” lygmens, kada jis suvoks, kaip nekenkti sau, žmonijai, Visatai. Žmogus yra smarkiai nužengęs nuo tikrojo žmogaus kelio. Visiškai nesuvokia savo tikrosios paskirties, nes tūkstantmetė patirtis vedė į aklavietę. Reikalinga grįžti į pradinį tašką. Žemės erdvėje, be išorinės pagalbos, tai padaryti sunku. Žmogui, vienam pačiam, visko atstatyti neįmanoma. Žmogiškoji kolektyvinė sąmonė yra klaidina. Iš jos gaunama informacija toliau veda į akligatvį, todėl mes imamės kitokių metodų atgaivinti pirmapradžiai minčiai. Reikalinga „išmušti” visas žinias apie civilizacijos eigą. Tai buvo, bet tuo vadovautis nederėtų. Reikalingas naujas žvilgsnis, naujas suvokimas. Tai galima padaryti per naujus išgyvenimus ir potyrius, juos galima gauti tik bendraujant su mumis – vadovais iš aukštesnio lygmens. Mes norėtume sunaikinti visą jūsų informaciją, bet žinome, kad tokiu atveju tapsite „pasiklydę” erdvėje ir laike. Sielos visada sutinka su mūsų bandymais. Jos ateidamos į Žemę, žino ką teks išgyventi ir rizikuoja. Žemiškas gyvenimas gali pasirodyti per daug skausmingas ir žiaurus, bet bandymai išlaikyti Žemės paskirtį tai pateisina. Tik pokyčiams vykti trūksta energijos. Yra aišku, kad be aiškios žemiškos sąmonės, pokyčių Žemėje neatliksi. Todėl reikalingas aiškus mąstymas ir ketinimas keisti aplinką. Mes darome korekcijas žmogaus energetikoje, kad žmogus lengviau priimtų kosminę informaciją ir nustatytų kitas gaires. Jos gali būti klaidingos (Visatos atžvilgiu), bet jos keis stereotipus, atlaisvins mąstymo galimybes, o tai jau labai svarbu. Vienas mažas pokytis mąstyme – tai didžiulis žingsnis energetinėje aplinkoje. Maža energetikos korekcija žmoguje ir jo vibracijos keičia dažnį. Dažnio pokytis leidžia „kitu kampu” įvertinti žmogiškąjį gyvenimą, žmogišką patirtį ir tikslus.