Be kategorijos

Žaliasis brangakmenis

Labai įdomi vizija. Norėjau pasigydyti bronchitą, bet mane nukėlė į viziją. Iš pradžių liepė ramiai kvėpuoti: įkvėpti oro iš praeito seanso, kur jaučiau labai malonią aplinką ir iškvėpti seną orą iš kūno. Po kelių tokių įkvėpimų, atrodo, kad nuo mano fizinio kūno atsiskyrė eterinis kūnas. Pasijautė nesvarumo būsena. Eterinis kūnas atrodė toks permatomas, ties stuburu žydra juosta, o vietoj smegenų – kibirkščiavo sąmonė. Kibirkščiavo, nes jai sunku prisiderinti prie kitos aplinkos. Norint kilti dar aukščiau – atsijungė ir eterinis kūnas su sąmone. Liko tik subtilusis kūnas. Aš „nuėjau”  į kažkokią patalpą, kur mane apvilko tam tikra forma, siluetas panašus į žmogaus. Vėliau nuvedė į patalpą, kur buvo daug tokia pat forma apvilktų energijų. Tai subtilaus pasaulio energijos, kurios gali skraidyti po visą Visatą ir dar, nežinau ką, daryti. Viena iš tų energijų „įsodino” mane į stiklinį rutulį ir mes pasileidome dideliu greičiu per kosmosą. Nuostabus jausmas lėkti kosmosu, net ugnis ėjo nuo rutulio. Truputi išsigandau, kad rutulys gali neatlaikyti tokio skrydžio. Sakė nusiraminti. Tai pati stipriausia medžiaga ir su ja saugu keliauti. Atsidūrėme kažkokioje aplinkoje – struktūra labai nemateriali. Aš čia mačiau tik tam tikrus fragmentus. Tos struktūros gyventojai nuvedė mane prie tam tikros medžiagos – tai žalias skaidrus brangakmenis. Dydis to daikto – neaprėpiamas, jis tarsi kabojo erdvėje. Tai įvertinau kaip begalinį  protą. Tie gyventojai didžiavosi tuo „brangakmeniu” ir jautė didelę pagarbą tai struktūrai. Tada iš karto atsiradau kitoje „patalpoje”, kur buvo mažas nušlifuoto deimanto formos „žaliasis brangakmenis”. Jis buvo įkomponuotas į tam tikrą apsaugos zoną. Nusijuokiau, ar čia bijo, kad nepavogtų. Bet atsakė, kad jis saugomas konkrečiai man ir tik aš galiu jį pasiimti. Tą „brangakmenį”  įkomponavo į mano smegenis. Tiesiog tai jaučiau. Smegenyse jautėsi tuštuma, lengvumas ir tas žalias brangakmenis. Paklausiau – kas tai?  Atsakė : atmintis. Ir viskas. Aš greit grįžau į stiklo rutulį ir iš karto pajutau kaip grįžtu į kūną, į savo erdvę. O čia jau skaudžiausia dalis. Suskaudo fiziškai širdį ir truputi nuliūdau – ten buvo viskas neįtikėtina ir nerealu, bet jausmas nuostabus. Atmintis. Kas tai?  Iš tikrųjų, visa tai aš palaikiau nuostabia mistiška vizija, kuri buvo nuostabi, bet tik vizija. Todėl neplanavau to ir aprašyti. Bet sekantį vakarą mano rašytojai viską tiksliai paaiškino. Viskas pasirodo buvo labai realu ir tikslinga…

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *