Be kategorijos

Kardinalūs pokyčiai mąstyme

Kiekvienas žmogus Visatai yra labai svarbus. Kodėl Visatai? Todėl, kad Dievas kūrė žmogų ir apgyvendino jį Visatoje. Tik galutinė žmogaus išraiška formuojasi ir pasireiškia materialioje Žemėje. Žmogaus struktūra suformuota taip, kad jis išgyventų tiek materialioje plotmėje, tiek energetinėje. Jo struktūra ypatinga, nes jis „pereina“ iki Žemės. Iki galutinės išraiškos. Vadinasi, jis suformuotas taip, kad pereina visus lygmenis: nuo Dieviškosios Išminties iki Žemiškosios išraiškos. Dievas žmogų mato, kaip „dievišką dalelytę turintį kūrėją“. Žmogus save mato kaip kieto kūno, įvairių charakterių subjektą, galintį save išreikšti judant ir mąstant. Yra sluoksnių, kuriuos pereinant nuo aukščiausio taško iki žemiausio, žmogus mums matomas vis kitaip. Kaip sakiau, žmogus tuo ypatingas, kad į jo sandarą įeina „dalelytės“  iš visų sluoksnių. Žmogus gali užmegzti kontaktą su bet kuriuo energetiniu lygmeniu ir yra pajėgus tą lygmenį suvokti. Ta galimybė yra jo struktūroje. Norėdami suteikti žmogui Laisvę, jis turi savo elgseną ir mąstyseną taip formuoti, kad lengvai priimtų kitus pasaulius. Žmogaus sąmonė labai ribota tikslingai. Dėl sudėtingos išraiškos Žemėje. Žmogus turi išmokti ugdyti žemiškus santykius, juos įvertinti, suvokti Žemės gyvenimo esmę ir palaipsniui su savo sąmoningumu kilti atgal link Dievo. Visai lengva žmogaus struktūrą išskaidyti ir dievišką dalelytę grąžinti Dievui. Bet ne toks tikslas, ne tokia žmogaus pareiga. Žmogus su savo sąmoningumu, tai yra nekintama (neišardoma) dalelyte, turėtų grįžti link Dievo. Tai reiškia, kad jo gyvenimas pereina tam tikrus lygmenis. Iš žemiausio taško žmogus pajėgus pakilti link Šaltinio su savo sąmoningumu. Kiekviename lygmenyje žmogus vis labiau pasireiškia, jo įtaka platesnė tiek jo aplinkoje, tiek vėliau ir kiekviename lygmens etape. Prisiminkite žmogų „beždžionę“. Jo įtaka buvo labai ribojama. Tiek judesių, tiek mąstymo pagalba jis įtakodavo mažą savo gyvenamos teritorijos dalį. Vėliau žmonės „tobulėjo“ ir plėtė savo įtaką. Kyla klausimas apie kitas civilizacijas, kurios pagal jūsų žinias, buvo labai išsivysčiusios ir dingo. Ar tikrai dingo? O gal jūs likote Žemėje, tie, kurie neatitikote aukštų standartų ir vystotės toliau, o aukšto intelekto ir etiškumo žmonės „persikėlė“ į kitą Žemę? Šį klausimą palieku atviru ir retoriniu, kad pamąstytumėte, nes galutinai suprasti kur ir kodėl dingo civilizacijos, dar nebūsite pajėgūs.

Grįžtame prie šios Žemės vystymosi etapo. Juo žmogus daugiau mąstė, tuo daugiau įtakos galėjo daryti savo aplinkoje. Prasidėjo bendravimas tarp šalių. Atsirado suvokimas, kad Žemė yra apvali ir joje pilna žmonių. Tai didžiulis lūžis žmonių mąstyme. Iš mažo savo pasaulėlio perėjo į platų begalinį pasaulį. Bet žmogus mąstė toliau ir pasaulis „traukėsi“. Juk dabar nebėra sudėtinga nei keliauti, nei bendrauti su žmogumi iš kito pasaulio krašto. Aš nenoriu priminti žmogaus vystymosi eigos, bet noriu pasakyti: žmogus nuolat keičiasi. Ir ta eiga yra sveikintina. Šiuo atveju, artėja laikotarpis, kai įvyks tam tikras kardinalus pokytis. Žemėje daugiausia pokyčių buvo fizinėje plotmėje: vergovės atsisakymas, pramonės revoliucija, demokratiniai valdžios rinkimai ir t.t. šiuo metu, ir vis labiau stiprėjant, tie kardinalūs pokyčiai vyks žmogaus suvokime. Kova už būvį turi baigtis. Turi prasidėti „Aukso amžius“ – kai žmogus suvokia savo galią, savo didybę ir gali pasinerti į kūrybą. „Aukso amžius“ žinoma, taip pat turės pabaigą. Bus skausmingi persilaužymai. Negi Dievas tyčią kuria skausmą? Tikrai ne. Dievas sukūrė tobulą žmogų, galintį pereiti visus lygmenis ir juos suvokti. Problema ta, kad žmogus labai prisiriša prie savo sukurtos aplinkos, jam toje aplinkoje gera, malonu ir nebenori eiti pirmyn. Bet reikia prisiminti pagrindinę taisyklę: nuolatinis vystymasis yra užprogramuotas žmoguje. Jis negali „užsistovėti“ net malonioje aplinkoje. Niekada negali užsistovėti. Žmogus daro esminę klaidą, mąstydamas apie savo gyvenimą. Jūs manote, kad yra gimimas, gyvenimo procesas ir mirtis. Ir „einant“ link mirties, įsivaizduojate, kad prasideda „ ėjimas atgal“. Kad nebereikia stengtis, nebereikia kažko siekti ir vystytis, nes artėja gyvenimo pabaiga. Žmogus fiziškai silpnėja ne tam, kad susinaikintų, o tam, kad labiau dėmesį atkreiptų į dvasingumą. Žmogus gimė, mokėsi vaikščioti, kalbėti, bendrauti. Kūrė savo ir savo šeimos ateitį, bendravo, išreiškė save, formavo savo charakterį, kūrė vertybes ir pereina į tą laikotarpį, kai jis gali sau leisti permąstyti savo gyvenimą, pervertinti pasiektus rezultatus dvasinėje plotmėje ir pasižiūrėti ar jis pajėgus kilti laipteliu aukščiau. Ar jo sąmoningumas toks aukštas, kad pajėgtų suvokti naują lygmenį, kuriame turėtų galimybę gyventi, perėjus mirtį. Šiandieninis žmogus (dauguma) mirties laukia, kaip galutinio vystymosi taško arba tiki, kad „Dievulis“ juos globos ir patiems reikės tik „sėdėti šalia Dievo ir nieko neveikti“. Tai daugiau mąstymo degredacija, nei tiesa. Dievas visados žmogumi rūpinasi, tiek Žemėje, tiek kitoje plotmėje. Bet jis rūpinasi šiose plotmėse vienodai: žmogus privalo veikti ir eiti pirmyn visados. Jokio ramaus pasisėdėjimo prie Dievo po mirties nelaukite. Tai būtų degradacija, o ne vystymasis. Žmogus dalyvauja amžiname vystymosi procese. Taip išsilaiko visa Visatos struktūra. Vystymasis (kad ir kaip jį suprastumėte) kuria energiją. Toks fizinis dėsnis čia Žemėje, toks ir Visatoje. Kam reikalingas maistas žmogui? Dėl vidinės energijos sukūrimo ir t.t. Žmogaus aktyvios veiklos apribojimas senatvėje, suteikia galimybę apmąstymams, suvokimui bendro grožio ir tą išmintį jis gali perduoti jaunesniems už save. Ne priverstinai, bet savo gyvenimo būdu, kad kiekvienas jaunesnis už jį pagalvotų: o kaip reikia gyventi gyvenimą, kad būtum laimingas ir švytintis senatvėje? Toks procesas  vyksta Žemėje. Bet jis dabar iš esmės prasideda keistis, nes ateina kardinalūs pokyčiai mąstyme. Tai naujovė. Ir ją reikia priimti. Vieni šiuos pokyčius priims lengvai, nes jie gyveno „teisingai“ ir net nelaukė tų pokyčių, o kurie „susikūrė malonią aplinką ir nenori keistis“, tiems bus sunkiau. Skausmingiau. „Maloni aplinka“ – tai ne vien turtingas, geras gyvenimas. „Maloni aplinka“ – tai aplinka, kurioje žmogus jaučiasi gerai ir nenori iš jos išeiti. Tai gali būti tiek saugi namų aplinka, tiek benamio būstas gatvėje. Esmė – nenoras keistis. Nenoras atsisakyti tam tikrų prisirišimų.

Per šią savaitę įvyko daugybė procesų, kurie ne tik skatina tave vystytis, bet tu tampi „amžino variklio dalelyte“, kuri energijos kūrimą paskatina. Suprantate, variklyje yra esminių dalelyčių, be kurių jo eigos nebūtų. Tad štai, mes viską darėme, kad taptum „esmine dalelyte“ savo Žemėje ir vystymasis vyktų sparčiau, tarsi skatintum kitus sparčiau vystytis. Momentas ypatingas tuo, kad į žmogaus vystymosi eigą įsiliejame mes, energetiniai kanalai iš kitų lygmenų. Žmogus taip pat yra „energetinis kanalas“. Teisingiau – energijų derinys, įgavęs gražią žmogišką formą. Argi žmogus negražus? Viskas jame tobula: širdies plakimas, kraujagyslių darbas, nervinė sistema ir nuostabus organų veiklos suderinamumas. O kūnas pritaikytas lengvam judėjimui. Bet kad ir kaip girtume žmogaus išvaizdą, vis tik jis yra energijų derinys. Ir tas energijų derinys keičiasi, žmogui mąstant, vystantis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s