Be kategorijos

Adomas, Ieva ir kūdikis – tai visuma

Būna seansų, kai jų negali ištverti fiziškai, bet būna, kai negali patikėti tuo, kas vyksta. Paskutinis iš jų toks ir buvo: protu priimti sudėtinga, bet potyriai buvo labai tikri ir konkretūs. Tą dieną seanso neplanavau, bet jis įvyko. Apsivaliau erdvę, pasikeičiau žvakę į „stipriausiąją“ žvakę. Tai signalas, kad bus neeilinis seansas, nors nejaučiau, kam jį turėčiau daryti. Apvaliau esančius kambaryje, apvaliau save. Atsiklaupiau ant žemės ir pradėjau niūniuoti. Niūniavimas – tai buvo šauksmas užčiaupus lūpas. Nevirpėjo nei vienas veido raumuo, o „šaukiau“ įvairiais tonais. Taip pamažu prasidėjo mano „kelionė“. Viską tiksliai aprašyti sunku, nes kai prasideda seansas – sąmonė tarsi atsijungia, aš įsilieju į kitas erdves ir susikoncentruoti kas ir kodėl vyksta – sudėtinga. Bet mėginsiu aprašyti esmę. Prasidėjo kėlimas į erdvę. Juo aukščiau kilau, juo erdvė šviesėjo ir retėjo.. įspūdingai laisva energetika. Vėliau mane švelniai užgavo geltonos vingiuotos juostelės. Šių juostelių energija buvo labai švelni, net minkšta. Toks jausmas, tarsi išeičiau iš Žemės erdvės. Iš pradžių, tarsi prisijungė visų mano pažįstamų žmonių energetiniai kanalai, po to šaukimas keitėsi ir jungėsi Pakylėtųjų Valdovų, Mokytojų energetinis laukas. Bet aš nesustojau tame lauke, teko kilti aukštyn. Atrodė, kad atsidūriau šalia Akašos kronikų. Erdvėje matėsi informacija apie visos Žemės istoriją, nuo dabarties iki Žemės atsiradimo momento. Bet ir čia neteko sustoti ir įsigilinti į jaučiamą informaciją. Mano seansai niekuomet nepriklauso nuo mano norų. Todėl, net ir labai norėdama, negaliu įeiti į Akašos kronikas ar kur kitur, jeigu ten manęs neveda. Kilo mintis, kad šis seansas skirtas sujungti Žemę į Visumą: jos praeitį, dabartį su paskirtimi. Tai yra tekę atlikti dviem žmonėms, bet atlikti Žemei? Iš tiesu, pojūtis buvo labai stiprus. Labai džiaugiausi, kad fizinis kūnas jau buvo daug ką atlaikęs: nebijojau nei deginimų, nei širdies smūgių, nei nesugrįžimo į savo erdvę ir savo laiką. Labai pasitikėjau tuo, kas mane vedė į tą kelionę. Aš kilau. Erdvė ryškiai šviesėjo. Dar pagalvojau, kiek šviesos galiu suvokti, kiek jos galiu į save priimti? Norint sujungti į Visumą, reikia pakeisti praeitį. Tai buvo tarsi smigimas gilyn. Iki pat Žemės pradėjimo momento. Jau tada įvyko „pirmoji“ (man taip pasirodė) klaida. Per daug tamsumos susiformavo didžiojo sprogimo laikotarpyje. Iškilo jausmas, kad Visatos erdvė pilna Išmintingų energijų. Dievas formavo mintį- sukurti Žmogų. Norint išreikšti Dievo valią, jis sukūrė žmogų materialioje plotmėje. Tai buvo Adomas. Ir čia prasidėjo svarbiausias seanso momentas. Bus aišku, kodėl jį aprašau ir kaip tai svarbu. Žmonija yra sukūrusi Mitą apie Adomą ir Ievą. Nei vienas žmogus negali sąmoningai prisiminti ar suvokti kaip gyveno Ieva ir Adomas, bet mitas sukurtas: kad Ieva padaryta iš Adomo, ji suvalgė uždraustą vaisių ir taip nuodėmėje gimė kūdikis. Mite pabrėžiama, kad kiekvienas gimstantis vaikas atsineša pirmąją nuodėmę. Gal aš nelabai tiksliai suformuoju šį Mitą, bet seanso metu man tiesiog fiziškai parodė, kad tai neteisingas Mitas. Žmonės iki šiol mano, kad vaikas gimsta nuodėmėje ir ant to Mito pagrindų formuoja savo pasaulėžiūrą. Žinoma, daugelis žmonių neanalizuoja, kaip ten buvo su Adomu ir Ieva, bet kolektyvinėje sąmonėje yra susiformavusi idėja apie pirmąją nuodėmę pirmųjų žmonių. Seansas buvo daromas tam, kad šį Mitą paneigti: Dievas sukūrė žmogų – Adomą. Suteikė jam Žemę. Jis buvo vienis. Visuma. Kad vystytųsi procesas ir būtų Žemėje išreiškiama Dievo valia – Adomas buvo padalytas į dvi dalis: vyro ir moters. Vyras ir moteris visada sudarė vienį, visumą. Adomas, kaip vienis, buvo padalytas į viena kitą papildančias dalis. Buvo viena kuriančioji mintis Adomas, atsirado kita kuriančioji mintis – Ieva, ir jie galėjo papildyti Žemę savo vaikais – tai trečiosios dalies atsiskirimas. Papildoma kuriančioji mintis, kuri ne tik formuoja naują mintį, bet suteikia materialią išraišką tai minčiai – tai vaikų gimimai. Tai ne nuodėmė. Ievos niekas negundė. Dievas suformavo Adomą, kad vyktų vystymosi procecas. Padalijo jį į dvi dalis: moterišką ir vyrišką energiją, kuri viena kitą papildydama sudaro vienį, visumą. Trečioji dalis – kūrybinio proceso tęstinumą užtikrinanti dalis – tai vaikų gimimas. Tai Dievo dovana. Dievo išraiškos variantas. Tik tamsiosios jėgos suformavo kaltės variantą, kad žmogus nėra tobulas, nes iš karto jau gimsta su nuodėme. Taip nėra. Vaikas ateina iš Dieviškosios erdvės. Nuo tamsiųjų jėgų įsikišimo momento atsirado klaidinga Žemės vystymosi kryptis. Žmogus buvo suformuotas gyventi Rojuje – kurti ir išreikšti Dievo valią. Iš tiesu, man sunku apibūdinti kaip ta valia turėjo būti išreikšta, bet ne taip, kaip pakrypo visos žmonijos vystymosi eiga. Žmogus buvo sukurtas su galimybe pratęsti procesą dieviškoje aplinkoje. Bet tamsiosios jėgos suformulavo neteisingą Mitą, sunaikino Dieviškumo principą ir paskelbė „Nuodėmę“. Kai yra nuodėmė, yra kaltė, yra baimė, yra nuoskauda, nepilnavertiškumas ir t.t. prasideda procesas, kurį mes išgyvename iki šiol. O Procesas turėjo vykti kitaip. Be suvokimo apie nuodėmę, nes jos ir Nebuvo. Dievas sukūrė žmogų kaip visumą, tik padalijo jį į tris dalis: vyrą, moterį ir vaiką. Vyras ir Moteris – viena kita papildančios energijos. Vaikas – progreso tęstinumas. Išraiškos tęstinumas. Tokia buvo Dievo valia. Kas mane šokiravo, tai atsakymas į klausimą, kaip aš galiu įeiti į Žemės praeitį ir ją pakeisti. Jeigu aš keičiu žmogaus praeitį, tai aš įeinu į jo energetiką ir keičiu jį iš vidaus. Šiuo atveju, aš galiu keisti Žemės praeitį, nes Žemės gyventojų egzistavimas prasidėjo nuo Adomo. Vadinasi, tik per Adomo energetiką galiu keisti Žemės praeitį. O norint įeti į Adomo energetiką, reikia susilieti su žmogumi, kuris reinkarnavosi iš Adomo. Tam tikru principu, mes visi esame iš Adomo ir Ievos kilę. Gal aš be reikalo išsigandau, susivokusi, kad buvau Adomas. Gal būt, per mane tik lengviau atsilaisvino priėjimas iki tos praeities. Iki praeities pirmojo žmogaus. Viską aprašiau ir pačiai lengviau paliko. Bet ne mano nuotaika čia svarbi. Svarbu įsisąmoninti, kad Mitas apie Ievą ir Adomą neteisingas. Vaikas negimsta nuodėmėje. Dievas suformavo trejybę: vyrą, moterį ir vaiką.

Vėliau akimirką parodė daugiau problemų: asmenybės suformavimas Adomui ir Ievai. Jų ego atsiradimas. Suformavus asmenybę jau nutrūksta tiesioginis ir šimtaprocentinai atviras kanalas su Dievu. Čia įtakos taip pat turėjo tamsiosios jėgos. Bet apie tai tik užsiminė ir nieko neanalizavo. Nenoriu rašyti savo svarstymų, nes jie nieko neverti. Po seanso buvo vėl sunku sugrįžti į dabartinę erdvę. Iš pradžių atsimerkė akys, po to atsigavo raumenys, vėliau kalba. Atrodė, kad smegenys verda, pykino, o atsisėdus į lovą negalėjau pajudėti iš nuovargio. Net vandenį praryti buvo sudėtinga, atrodė, kad neveikia vidaus organai. Bet po kurio laiko viskas susitvarkė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s