Mahometas

Minčių veikimo planas

Sveika, čia Mahometas.

Aš noriu pakalbėti apie dabartinę situaciją žmogaus gyvenime. Žmogaus įsikūnijimas į Žemės erdvę, suteikia jam galimybę kurti. Kurti mintimis (pirmiausia). Kūryba mintimis atveria didelius horizontus. Jos nevaržo nei laikas, nei erdvė. Žmogaus mintis gali nukeliauti į ateitį, praeitį, į visas žemiškas ir nežemiškas erdves. Vadinasi, žmogus, nors ir būdamas apribotas savo kūne, turi minties galią, kuri jį gali nukelti visur, kur tik jis to pageidauja. Nėra suvaržymų kūrybai. Žmogus labai save apriboja, gyvendamas tik fizinį gyvenimą, išlikimo gyvenimą. Jo erdvė, jo laikas tampa labai riboti. O iš tiesu taip nėra. Dievas suformavo žmogaus kūną, kuris leidžia materializuotis minčiai. Mintis be kūno – tai erdvėje skarjojanti idėja, kuri blaškosi, neturėdama galimybės išsireikšti. Kūnas (fizinis pasaulis) leidžia mintį materializuoti. Vyksta procesas. Nesvarbu, ar ta mintis formuoja gyvenimą čia pat, šalia žmogaus, ar ta mintis nusikelia į kitą erdvę ir laiką. Ji vis tiek materailizuojasi. Juk seanso metu minties energija nusikeliama į praeitį ir ji pakeičiama – materializuojama kitaip. Taip pat buvo ir su atėjusiu daktaru iš Kinijos. Jis materializavo savo mintį į ateitį. Jis paliko savo idėją tiesiogiai šioje ateityje, šioje erdvėje ir tikrai ji įsitvirtins, kai tik tavo dukra tai sugebės priimti. Ji dar mokosi, todėl dar negali suvokti tos idėjos, bet ateis laikas ir suvoks. Ir jo mintis materializuosis.

Vadinasi, žmogus turi galimybę kurti įvairiame laike, įvairioje erdvėje. Jo paskleista į erdvę mintis formuoja įvykius, kurie materializuojasi veiksmais. Taip vyksta kūryba. Žmogaus kūryba Žemėje. Kiekvieną dieną į Žemės erdvę yra paleidžiamas didžiulis kiekis minčių. Jos turi savo energetiką. Kiekviena mintis yra materiali, nors žmogui ji nematoma. Ji turi savo energetiką, savo virpėjimų dažnį. Pagal dažnį viena mintis susilieja su kita panašaus virpėjimo mintimi – ir ji sustiprėja. Kitas žmogus, kuris gali išreikšti tą mintį savo fiziniame gyvenime – ją „pagauna“, įleidžia į savo mintis, jausmus, veiksmus. Ir ją įgyvendina. Toks yra procesas. Pagal virpėjimų dažnį, pagal subtilumo laipsnį, kiekviena žmogaus mintis randa prie ko prisiliesti, susijungti. Ji stiprėja ir daro didesnį poveikį žmogui. Ir nesvarbu apie ką ta mintis. Pvz. Mokytojas sako mokiniui, kad jis visiškai beviltiškas, negabus, kvailas (gali sakyti tai mokiniui, o gali tik galvoti – tai tas pats minčių atžvilgiu, vaiko įskaudinimo atžvilgiu ne tas pats). Mokinys pareina namo – tėvai sužino jo pažymius ir į erdvę išeina mintis – tas vaikas yra beviltiškas, niekas iš jo neišeis. Taip pradeda galvoti ir vaikas. Mažiausiai trys žmonės galvoja apie vaiką blogai. Mintis randa atgarsį su kitomis mintimis, ji stiprėja. O kadangi vaikas priima tą informaciją jautriai (nes vaikai viską priima jautriau, nei suaugę), tai jis įsileidžia beviltiškumo idėją į savo gyvenimą. Ji suformuoja jo gyvenimo kryptį – esu beviltiškas, kvailas. Atsipalaiduoja ir nebekuria gyvenimo. Bet visados yra galimybė situaciją pakeisti. Žmogus turi žinoti apie tai, kad ir kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūrei – tu vis tiek gali „išsikapstyti“. Turi mintis formuoti kitaip. Tada jos prisijungs prie kitokių derinių ir leis įgyvendinti kitokius tikslus. Kiekviena mintis įeina į erdvę ir formuoja kolektyvinę sąmonę. Joje susiformuoja tam tikri „debesys“ panašių minčių. Vieni debesys būna lengvi, juos sunku pasiekti, nes reikalauja švarios energetikos. O kiti debesys būna sunkūs, arčiau Žemės (mažesnio energetinio dažnio). Juo subtilesnė mintis – juo jos dažnis aukštesnis – vadinasi mintis kyla aukštyn. Tų minčių debesys yra lengvesni, retesni. Tai nereiškia, kad geros mintys niekada neišsipildys, nes aukštis ne tas. Ne – tai reiškia, kad žmogus turi turėti daug energijos, kad mintį iškeltų aukščiau daugumos minčių. Ir jos veikimo galia stipresnė. Bet tai minčiai sugrįžti į Žemę sunkumų sudaro žemieji debesys. Kai kurių minčių, tie debesys visai nepraleidžia, kai kurias išderina. Kiekviena mintis veikia vienodai: tiek gera žmogaus atžvilgiu, tiek bloga. Veikimo forma yra ta pati. Bet žemesnio energetinio lygio minčių yra daugiau, jos suformuoja storą „debesų“ sluoksnį. Subtiliai energijai sunku kilti į viršų ir susirasti taip pat mąstančių. Todėl praėjusiame seanse matei, kaip sunku mums pamatyti tuos žmones, kurie tiki Dievu ir padėti jiems skleistis. Uždangą būtina keisti. Norint formuoti kitokį pasaulį – reikia keisti uždangą: į erdvę paleisti švarias mintis. Jos turi tokių savybių, kaip pralaidumas (tolerancija), palaikymas. Švarios mintys jungiasi viena prie kitos, bet neblokuoja kitokių minčių. Taip formuojasi įvairovė. Sakysite nėra vienodų žmonių – jau ir taip įvairovė Žemėje matosi. Būtent, vienodų žmonių nėra. Bet elgseną formuoja labai vienodą. Visuomeninės normos, įpročiai, religiniai mokslai – visi formuoja vienodo standarto gyvenseną. Net nepripažįsta įvairovės. Atsiranda kova, atsiranda neapykanta ir t.t. o turi būti įvairovė. Tai pagrindas naujojo pasaulio. Dabar tolerancijos stokos blokai labai laužosi. Jie tiesiog žiauriu būdu pasireiškia Žemėje. Nes nebėra galimybės kaip kitaip juos pralaužti – tai formuojasi karai. Betiksliai, skaudūs karai. Kol žmogus į savo mintis neįsileis tolerancijos, kol nepriims kito žmogaus nuomonės jai neprieštaraudamas, tol vyks karai. Karai tiesiogine prasme. Ir vidiniai karai žmogaus širdyse. Ir vėl viskas prasideda nuo konkretaus žmogaus. Pvz.; gyvena pora, atrodo mylinti vienas kitą, palaikanti. Bet kiekvienas turi savo pažiūras į gyvenimą (nors ir panašias). Gerai, jei vyksta normali diskusija, įvetinami požiūriai, suteikiama laisvė kitaip mąstyti. Bet dažnai, vienas, kuris jaučiasi psichologiškai stipresnis, nori primesti savo mąstymo pagrindą kitam. Tolerancijos nebėra. Atsiranda vidinis nepasitenkinimas, vidinė kova. Ji pasireiškia neapykanta, barniu ir t.t. tai nėra dviejų žmonių kova. Bet yra mintis. Tame procese dalyvauja Mintis. Ji įeina į erdvę, kur norima primesti savo nuomonę kitam. Ji prisijungia prie bendro debesies – užvaldymo debesies. Ir nesvarbu, kad tas debesis į Žemę sugrįžta karo pavidalu, kažkur toli nuo tavęs. Atrodo, tu gyvendamas ramioje šalyje, neįsilieji į karą. Deja, tu net sugebi pakurstyti, sugebi jį skatinti, nes tu neturi tolerancijos kito žmogaus atžvilgiu. Tu, gyvendamas čia ir dabar, savo mintimis padedi kurstytis karams, kur žūva daug vaikų, kur griūva žmonių gyvenimai. Ar supranti savo minties galią? Prisiimk atsakomybę už savo mintis ir veiksmus. Nes gali nepajusti, kaip tu prisidedi prie to, kam pats prieštarauji. Mintis turi formą, turi savo struktūrą ir savo veikimo planą. Tai nėra „šiukšlė“. Ji niekur nedingsta. Ji prisijungia prie panašių minčių ir formuojasi gyvenimas, kuris, dažnai, naikina žmogaus gyvenimą. Kiekvieną kartą sakome: tu, žmogau, esi atsakingas už tai, koks pasaulis yra šalia tavęs. Kiekviena tavo mintis, kiekviena aiškiai išreikšta ar viduje, ne visai gerai suvokta mintis, turi savo eigą. Todėl pastebėkite, ką per dieną mąstote. Pastebėkite savo jausmus. Nes kai kada logika gali pakišti koją. Gali įtikinti tave, kad esi šaunuolis ir tau nieko nebereikia keisti. Bet tada atkreipkite dėmesį į savo jausmus, kas kelia nepasitenkinimą ir kodėl? „Atkapstykite“ įvykius, kurie galėjo sukelti tokius jausmus. Jei sugebėsi atleisti – tai tu gali sunaikinti į erdvę paleistą savo neapykantos mintį. Tu supykai – neapykantos mintis įeina į erdvę. Nuoširdžiai atleidai – tai paleistoji mintis išnyksta. Ji neįsitvirtina erdvėje. Gali situaciją pakeisti ir po kelių metų. Tavo požiūris keičia tavo į erdvę paleistas mintis. Jos nėra amžinos, nes jos yra tavo mintys. Amžinybę tu pats joms suteiki. Todėl būkite protingi ir  amžinybę suteikite geroms mintims: pagarbai, tolerancijai, švelnumui ir t.t. tik tos mintys turi būti ne abstrakčios, o konkrečiai išgyventos per kitą žmogų. Išreiški vidinę pagarbą konkrečiam žmogui – tu palaikai pagarbos debesį. Sugebi priimti, nesmerkti kitaip mąstančio žmogaus – prisijungi prie tolerancijos. Jauni žmonės dažnai kaltina senuosius, dėl tolerancijos stokos naujovėms. Bet ar jie yra tolerantiški seno mąstymo žmogui? Ne senai idėjai, bet senam žmogui? Dažniausiai pasitaiko abipusė tolerancijos stoka. Seną mintį gali atmesti, nepalaikyti jos, bet niekinti tą mintį išreiškusį žmogų – negali. Tai jo suvokimas. Jis gali sakyti, ką nori. Tavo bėda ar sugebi tai priimti, ar sugebi ramiai įvertinti ir atmesti neįsižeidžiant. Ar vis tik suformuoji vidinę kovą? Pati pagrindinė problema vis tiek išlieka tai, kad žmogus yra įsitikinęs savo teisumu, savo protingumu ir visai nenori ne tik priimti, bet ir išgirsti kitokią tiesą. Jis apriboja save savo teisingumu. Viena problema – tolerancijos stoka, kita problema – nenoras išgirsti kitokios tiesos. Kodėl? Nes dažnai žmogus bijo sugriauti tai, ką sukūrė. Bijo pripažinti klydęs, bijo sumažinti savo reikšmingumą.

Šį kartą mes kalbėjome apie minčių veikimo planą ir kaip kiekvienas žmogus iš tikrųjų įtakoja viso pasaulio įvykius. Kitą kartą norėsis pakalbėti apie naujų formų įvedimą. Naujų minčių įvedimą į kolektyvinę sąmonę.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s