Sveika, čia Olimpas.
Mane Graikijoje laikė simboliu Amžinybės, kurią žmonės visados jautė, bet ne visados pažino. Aš atėjau pakalbėti apie vieną esminių temų – tai savianalizės metodai ir gebėjimas įeiti į vidinį pasaulį. Suprantu, išorinį pasaulį formuoti mokate kiekvienas. Vienam sėkmingiau, kitam sunkiau sekasi, bet esmė visiems aiški: dirbi, kad turėtum ką valgyti, kur gyventi ir kad galėtum laisvalaikiu gerai laiką praleisti. Tokia pagrindinė išorinė veikla. Ji apribota laike ir erdvėje. Laike – nuo gimimo iki mirties. Erdvėje – Žemės erdvėje. Vidinis pasaulis yra žmogaus viduje. Nereikia keliauti, nereikia kažko ieškoti. Viskas yra čia ir dabar. O įėjus į vidinį pasaulį ir pažinus jame subtilųjį pasaulį, laiko ir erdvės riba išnyksta. Tu egzistuoji amžinybėje ir beribėje erdvėje. Kol kas dar nemoki pasinaudoti šia atsivėrusia galimybe, bet tokia galimybė yra. Vadinasi, išlieka klausimas: kaip keisti save (ir ar reikia kažką keisti), kad suprastum vidinį pasaulį. Pirmiausia keisti tenka susiformavusias nuostatas. Kaip buvo nuolat sakoma, kad pamiršk žinias, kurias tau teikėme ir atsiverk naujom, tai sakome – pamiršk (jei gali) suvokimą, kaip privalo gyventi žmogus. Įsivaizduok, tu nužengei į Žemę, į dabartinę situaciją ir visai neturi, kaip toje Žemėje gyventi, bet žinai atsiveriančias galimybes. Tai kaip tau reikėtų gyventi? Pirmiausia susitvarkyti su mintimis. Visados, net smulkmenose kreipti jas į pozityvumą. Siekti suderinamumo su aplinka. Negali reikšti savo tiesos, įvedant destruktyvumą į aplinką. Savo tiesą turi įtvirtinti, nesukeliant pykčio, nepasitenkinimo, nesaugumo bangų. Ją turi skleisti ramiai, tik tada žmogus sugebės priimti tai, ką iš tikro nori perduoti. Taigi, kreipi mintis pozityvumo link, kontroliuoji savo elgesį, stebi save aplinkoje. Stebi, kokias emocijas, daugiausia, žmonėms suteiki. Žmogus gali nusiminti, gali įsiskaudinti, gali net supykti, bet tik tada, kai išgirsta tavo nuomonę. O jeigu tu tik sukeli nereikalingas pykčio bangas – tai nemoki perteikti savo idėjų. Savikontrolė ir savistaba yra reikalinga. Negalima savęs sureikšminti. Tu esi Visatos dalis (mažutė), gyveni amžinybėje. Tu ištirpsti visumoje, bet turi išlikti savita ir sugebanti matyti aplinką. Ir ne tik išorinę. Reikia stebėti ir savo vidinę aplinką: kodėl įvyko tai, kas įvyko? Kodėl kyla tokios mintys, kodėl atsidūrei tokioje situacijoje? Ir t.t. Visada reikalinga prisiminti – dėl savo aplinkos esi tu pati atsakinga. Kaip nėra demonų, kurie tau blogintų gyvenimą, taip nėra ir atsitiktinės aplinkos. Jeigu jau tau teko sudėtingas likimas, tai pergalvok, kaip prie to prisitaikyti ir išgyventi. Tu nežinai, gal likimas stengiasi iš visų jėgų pabloginti tavo gyvenimą, kad tik tu susivoktum, kad kažkur klysti savo mąstyme, savo elgsenoje. Nuolat įvertinkite esamą situaciją, įvertindami, ką „prisidirbote“, kad tokioje aplinkoje atsidūrėte ir ką reikia daryti su savimi, kad ta aplinka pasikeistų?
Toliau, jausmai. Tai nuostabi dovana žmogui. Jis taip gali stebėti ne tik savo mintis (nes mintys iššaukia reakciją – jausmus), bet gali ir išreikšti tai, kas žmogui svarbu. Čia elementarios pamokos apie tai, kad nuolat turite stebėti ką galvojate, kodėl jaučiatės vienaip ar kitaip ir neugdyti jausmų, kurie kuria neigiamą energiją. Visa tai nereiškia, kad reikia save labai suvaržyti, labai kontroliuoti. Viskas turi „eitis“ lengvai, ramiai, net pakylėtai. Turite mėgautis gyvenimu. Turite džiaugtis išaušusia diena ir galimybe ją išmintingai išgyventi. Nes tu esi Žemėje, tu vykdai Dievo valią. Tavimi Dievas pasitiki ir tiki. Jis žino, kad tu stengiesi ne tik gražiai pragyventi dieną, bet stengiesi įsilieti į platesnę erdvę. Kai išmoksti stebėti save, kontroliuoti save, tai suprasi, kad pasaulis labai įdomus. Situacijos klostosi labai įdomiai. Tada pajausi, kad su tavimi kartu „gyvena“ kažkas neapčiuopiamo, bet kuris reaguoja į tavo nuotaikas, norus, mintis. Pvz. galvoji apie seniai matytą žmogų – ir netikėtai jį sutinki. Užduodi mintyse klausimą – o radijas, tv, ar žinutė knygoje tau ir atsako ir t.t. tu pajauti, kaip ta nematomoji erdvė su tavimi bendrauja. Pradėsi stebėti, ką ji siūlo, ką palaiko, ko neskatina daryti. Atrodo, suplanuoji kažką padaryti, o situacija susiklosto visai kitaip. Vadinasi, tai ką planavai – tau nereikalinga, netikslinga, gal net žalinga. Tas nematomas bendravimas svarbus tuo, kad tu priimi idėją – yra matomas pasaulis ir yra nematomas pasaulis. Ir jie abu yra labai realūs. Nes abu visados reikšmingi ir vienodai įtakingi tavo gyvenime. Taip artėjame prie šiuo metu sunkiausio etapo. Požiūrio, į savo gyvenimo stilių, prasmę, keitimo. Esi Tu ir yra Amžinasis Pasaulis. Tu neišnyksti, tavo siela bus amžina iki to laiko, kol ją vystysi, kol ją palaikysi teigiama energija. Jeigu tu Žemėje kursi tik neigiamą (blogąją) energiją – siela nyks, sunyks ir išnyks. Žmogus yra kūrėjas ir naikintojas. Jis pats save gali sunaikinti, nužudyti ( čia ne apie savižudybę). Čia apie sielos sunaikinimą. Tai būtų didžiulis darbas, bet kad ir kaip skaudu būtų apie tai kalbėti, bet daug kam tai sekasi daryti. Ir dar keletą tokių nesėkmingų egoistiškų įsikūnijimų ir žmogus sunaikina savo sielą. Bet žmogus gali savo sielą labai sustiprinti. Ji gali susilieti su savąja esybe. Apie tai dar nekalbėsime, bet žmogui, sugebančiam išreikšti Dievo valią Žemėje, siela stiprėja, didėja. Ji tampa Esybe ir gali save išskaidyti ir įsikūnyti keliuose variantuose, taip padėdama vystytis kitam žmogui. Esybė gali turėti kelias konkrečias savo sielas, bet gali jos „dalelytės“ įsikūnyti visai kitos esybės suformuotose sielose – dėl išraiškos galimybių, dėl energijos sustiprinimo. Žmogus Žemėje tik galutinė išraiška. Ji susideda iš daugybės sluoksnių (kūnų). Kol kas svarbiausia yra suvokti, kaip teisingai formuoti galutinę išraišką, o po to pradėti įeiti į subtilųjį pasaulį. Į būtinumą vystyti sąmoningumą, į susiliejimą su aukštų vibracijų energijomis ir sugebėjimą, tas energijas išlaikyti kasdienybėje, į teigiamos energijos kūrimą ir bendradarbiavimą su nematomuoju pasauliu, kuris vis labiau tampa suprantamas, jaučiamas, girdimas. Sėkmės.