Vairočana

Išmintis ir meilė

Kas yra žmogus? Šis klausimas turėtų jums iškilti ir turėtumėte siekti tai suvokti. Tai, ką žinote iš biologijos, anatomijos pamokų, nepakanka žmogaus apibūdinimui.

Tai kas yra žmogus? Atomo dalelytė. Daugybės atomų jungtys, kurios sudaro ne tik fizinę, bet ir energetinę struktūrą. Kiekvienas judantis atomas, išskleidžia energiją. Taip žmogus gali judėti, kalbėti. Bet žmogus gali ir mąstyti. Kas sudaro sąlygas mąstymui? Kaip formuojamos mintys? Ar jos materialios? Žmogus sudarytas iš atomo dalelyčių. Bet į šią materialiai kietą struktūrą įeina ir subtilusis kūnas. Įeina minčių ir jausmų energetiniai sluoksniai. Mintys turi savo formą, savo dalelytes, savo atomus. Jos nėra tiek materialios, kad matytųsi paprasta akimi, bet puikiai matosi auroje – spalvų palete. Jausmai – taip pat iš dalies materiali struktūra. Jie irgi matosi auroje. Bet žmogus turi sielą. Ji yra materiali, žiūrint iš mūsų pozicijų, ir nemateriali, žvelgiant iš jūsų pozicijų. Ji „gyvena“ kitame energetiniame lygmenyje. Jūs jos nematote, tik jaučiate ją turintys. Bet ji „gyvena“ kitame lygmenyje, kuris tiesiogiai susietas su žemuoju lygmeniu. Kaip viršuje, taip ir apačioje. Ką išgyvena siela – perduodama ir kūnui. Ką išgyvena kūno sąmonė – perduodama sielai. Siela yra subtili struktūra. Ji neturi galios materializuoti idėjos be žmogaus kūno. Todėl jos pagrindinis darbas visiškai susitapatina su žmogaus kūnu ir protu. Bet yra dar viena struktūra. Tai laisva valia rinktis. Dievas, siekdamas, kad materija išspinduliuotų švarią energiją  į aplinką, sukūrė laisvą valią ir ją suteikė žmogui. Laisva valia – tai loginio proto veikla. Be šios veiklos neįmanoma materiali kūryba. Tokia veiklos schema. Protas yra įrankis materializuoti sielos ir esybės uždavinius. Bet, kad jie būtų išgryninti, išvalyti, jie turi pereiti pro žmogaus laisvą valią. Lengva ir paprasta būtų, jei žmogus gautų tiesioginius nurodymus, kaip gyventi. Tada nebūtų kūrybos. Tai būtų robotų, valdomų iš nematerialaus pasaulio, darbas. O laisva valia suteikia galimybę kūrybai, pasirinkimams, apmąstymui. Kad žmogus, turėdamas laisvą valią, suformavo naują struktūrą – ego, tai jau jo bėda. Bet kūryba prasideda tada, kai žmogus savo laisva valia nusprendžia tobulėti. Savo laisva valia pažinti vidinį pasaulį, įsiklausyti į sielos siekius. Tai yra menas. Menas įsiklausyti į intuiciją, į aplinkos bendravimą, į subtiliojo pasaulio patarimus. Menas suvaldyti savąjį ego, sutramdyti emocijas, atsisakyti prisirišimų, įpročių. Tai yra vidinės būsenos veikla. Žmogus mąsto, analizuoja, išgyvena. Jis išspinduliuoja energiją. Jo mąstymas, pasaulio išjautimas kuria energiją. Kuria savo jėgomis, kuria, pasiremdamas dieviškąja energija. Žmogus per savo energetinį kanalą gauna dieviškosios energijos. Tai galima pavadinti „ištekliais“. Juos reikia perdirbti ir suformuoti naują energiją. Suformuoti ir išskleisti į aplinką. Aplinką, kurioje gyvenate ir į didžiąją aplinką, kurioje gyvenate, bet to dar nesuprantate. Jūs, pasiremdami savo laisva valia, galite transformuoti dieviškąją energiją per save į savo aplinką. Kol kas šiuo metu dieviškoji energija labiausiai naudojama blokų valymui, karmai sumažinti. Nors ne toks jos pagrindinis tikslas. Jos tikslas išmokyti žmogų kurti ir jo kūrybos vaisius panaudoti ne tik žmonijai, bet ir Visatos gyvenimui. Smagu, kai žmogus sugeba perleisti per save dieviškąją energiją ir išspinduliuoti iš savęs, kaip gerąją energiją. Tai apvalo Žemę. O šiandieną tai yra pagrindinis uždavinys. Kai žmogus savo dieviškąją energiją panaudoja blogajai energijai skleisti, jis pražudo save tiesiogine prasme. Tamsos jėgos išsiurbia iš jo gyvybinę energiją. Nes jis tai leidžia. Kai kuri blogąją energiją, tu atveri vartus Tamsos jėgai ir ji be pasipriešinimo pasiima žmogaus gyvybinę energiją. Žmogus pradeda nykti, nusigeria, prasideda narkotikų arba psichotropinių vaistų vartojimas, paleistuvystė ir daugybė gyvenimo variantų, kai žmogus sunyksta. Arba, tiesiog, jį ištinka širdies smūgis. Širdis pritrūksta gyvybinės energijos ir ji sustoja. Tik tokia paprasta priežastis šios mirties. Arba insultas, kraujo išsiliejimas smegenyse – požiūris į gyvenimą toks neigiamas, kad įvyksta pasipriešinimas tikrajai smegenų veiklai – kūrybai. Smegenys – žmogaus protas – nori kurti. O žmogus to nebenori, nesiekia, nesupranta kas jam svarbu ir smegenyse išsilieja kraujas. Vėl mirtis. Sulig kiekviena tokia mirtimi, pagrindinė energija, kuri išsiskleidžia mirties akimirkoje, panaudojama ne  sielos kilimui link Dievo, o įvyksta energijos nutekėjimas tamsos jėgai. Ir siela lieka astrale, arba, kaip jūs sakote „skaistykloje“. Toje vietoje, kur padėtis dar pataisoma. Geri žmonių atsiminimai kaip energija nukeliauja link tos sielos ir ji gali pakilti. Jūs sakote, kad mirusysis nori maldos, bet vietoj to, kad jį gerai prisimintumėte, padėkotumėte už gražias akimirkas, pasidžiaugtumėte už kartu praleistus momentus, jūs nunešate dešimtinę į bažnyčią ir manote pareigą atlikę. Ne. Tai jam nepadės, nebent nešdami tą dešimtinę, jūs ilgai ir gerai galvotumėte apie mirusįjį.

Tai kas yra žmogus? Jo kūnas, jo apčiuopiamos mintys ir jausmai sudaro tik dalį žmogaus visumos. Ir atėjo laikas pažinti kitas dalis savosios visumos.

Pakalbėkime apie žmogų iš mūsų pozicijų. Dievas suformavo struktūrą, kuri vystydama savo emocinę ir minčių veiklą, sukurtų ir išspinduliuotų naują energiją, kuri gyvybiškai reikalinga Visatos egzistavimui. Visata išsilaiko dėl „amžinojo variklo“. Energija cirkuliuoja visoje Visatoje. Bet gyvybės formos yra labai skirtingos. Jos formuoja labai skirtingas energijas. Žmogus formuoja meilės energiją. Išmintis ir meilė turi pereiti per žmogaus protą ir širdį. Ne veltui žmogus turi du, be galo svarbius, gyvybinius organus: širdį ir smegenis. Vadinasi, pagrindinė idėja, kuri turi pereiti per žmogų ir išsiskleisti, tai išmintis ir meilė. Žmogus turi sąmonę. Ne visos gyvos būtybės turi sąmonę. Tiesa, kitame aukštesniame lygmenyje, gyvybė turi ir trečią ar ketvirtą, penktą komponentus (žmogus išvysto du komponentus: meilę ir išmintį). Bet aš kalbuosi su žmogumi, vadinasi jam svarbiausia suvokti kas yra Išmintis ir Meilė. Daug kalbėta apie meilę ir pasiūlyti variantai, kaip ją pajusti, kaip ją formuoti ir kaip ją išskleisti. Bet, kartu su Meile, turi formuotis bei išsiskleisti Išmintis. Tai be galo svarbi užduotis. Meilė padeda išlikti, formuoja ir palaiko gyvybinę energiją. Išmintis – atskleidžia vartus į virsmą, į žinojimą, į supratimą. Jei meilė padeda išsilaikyti žemiškoje plotmėje, tai išmintis atvers vartus į bendrąją erdvę. Tai progresas. Meilė – tai išlikimas, tai gyvybė, tai dovanojimas šios akimirkos. Išmintis – tai vystymasis. Galimybė išgyventi ir vystytis yra du pagrindiniai dalykai žmogaus gyvenime.

Žmogaus sandarą pažinti svarbu. Svarbu išmokti suvokti ir įvertinti savo jausmus. Svarbu sukontroliuoti mintis, nukreipti tinkama mąstymo kryptimi. Svarbu išspinduliuoti meilę. Pažinti Dievo meilę ir ją išskleisti į aplinką, nes ji apvalo blokus, energetines nuosėdas, sumažina karmą. Tai gyvybiškai  svarbi užduotis. Ir prasideda kita užduotis – Išminties suvokimas. Kas yra Išmintis? Kaip ją suvokti, kaip ją išskleisti? O tai galima padaryti tik vienu būdu – keliant savo sąmoningumą. Sąmoningumas kyla, keliant savo vibracijas. Vadinasi, pagrindinis darbas, kurio neatlikus neįmanomas sąmoningumo praplėtimas – tai žemų vibracijų atsisakymas. Apsivalymas nuo tokių vibracijų. Ką tai reiškia, žinote. Norite siekti išminties – privalote formuoti savo gyvenimą taip, kad kuo mažiau sukurtumėte žemas vibracijas, kuo mažiau jūsų aplinkoje tokių vibracijų būtų. Mes sakėme, dvasinis tobulėjimas neįmanomas per prievartą. Supraskite, jūsų asmeninės aplinkos nuo žemų vibracijų niekas neapvalys, jeigu patys nedirbsite su savimi. Aplinka yra tokia, kokie esate jūs patys. Erdvės techniškai neapvalysime nuo žemų vibracijų, jei to patys nesieksite padaryti. Išmokstate gyventi aukštesniame energetiniame lygmenyje, blokai pradės valytis, karmą atidirbinėsite greičiau, kol pagaliau ateis momentas ir jūs patirsite nušvitimą: eureka. Gyvenimas yra nuostabus. Pasaulis nuostabus. Bendroji erdvė beribė. Čia gera ir nuostabu. Mes negalime kalbėti apie Didžiąją Išmintį, kol nepasieksite tam tikro laiptelio. Todėl informacijos apie didžiąją Išmintį gausite tik tiek, kiek tai pajėgsite priimti ir nei trupučio daugiau. Ne tiek, kiek norėtume jums duoti, bet kiek iš tikrųjų galite priimti, norėdami teisingai dalyvauti vystymosi procese. Vystymosi procese plačiąja prasme.

Čia buvau Aš, Vairočana.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s