Motina Marija

Kančia ir Marija – tai nesuderinami dalykai

Aš gerbiu žmogaus kančią, bet tai nėra Dievo suformuota problema. Tai žmogaus sukurta problema. Žmogus jaučia daugybę jausmų: pyktį, nuoskaudą, baimę, tame tarpe ir kančią. Bet visa tai yra žemų vibracijų jausmai. Vadinasi, jie yra sukurti žmogaus ir jų, su laiku, nebeturėtų būti. Kančia ir Marija. Žmonės dažnai sutapatina mano vardą su kančia. Gerai, jeigu žmogus pajaučia skausmą ir ieško paguodos, kreipdamiesi į mane. Bet aš ir kančia yra nesuderinami du dalykai. Aš mačiau savo sūnaus nukryžiavimą. Bet aš žinojau, kodėl mano sūnus ateina į Žemę ir kokią misiją atlieku aš. Tai buvo tiesioginis Dievo valios vykdymas. Ar Dievo valios vykdymas gali žmogui sukelti kančią? Man, galimybė išreikšti Dievo valią – tai pagarbos ženklas, kurį suteikė man, manasis gyvenimas. Aš sekiau savo sūnų, aš jį palaikiau, bet visados žinojau, kad tai Dievo valia. O jeigu ir bėgo iš akių ašaros, tai tik todėl, kad suvokiau, kokią didingą misiją atlieka siela, atėjusi į Žemę per mano įsčias. Tai buvo pagarbos ir meilės ašaros. Tai buvo Dieviško prisilietimo ašaros. Tai nebuvo kančios ašaros.

Tai kas yra kančia? Tai didžiulis žmogui sukeltas stresas. Jį sukelia neteisingi sprendimai arba karma jus palietusi iš praėjusių gyvenimų. Bet kokiu atveju, už savo išgyvenamą kančią atsako pats žmogus. Bet, jeigu žmogus suvoktų, kad tą kančią suformavo jis pats – tai vietoj to, kad kentėti, reikėtų atsiprašyti Dievo už savo neteisingus sprendimus, už nemokėjimą įsiklausyti į jo balsą. Jeigu tai yra sielos pasirinkimas (pvz. greitas išėjimas iš materialiojo pasaulio) – tai tokia sielos užduotis. Ji vykdo savo programą. Argi reikia gailėtis to, kad žmogui sekasi vykdyti savo programą?

Žmogus labai sureikšmina save. Jis mano, kad kitas žmogus (pvz. vaikas) yra tik jo nuosavybė. Ir jeigu jo netenka, tai labai išgyvena. Bet, žmogus, turėtų suvokti – viskas yra iš Dievo. Jeigu vaikas miršta, kas su juo atsitinka? Jis išeina pas Dievą. Jis grįžta namo. Kūdikiai niekados nepakliūna į astralą. Nes jų įsikūnijimai yra šviesūs. O jeigu jau anksti miršta, tai tik todėl, kad atidirbtų karmą ir pakeltų taip savo vibracijas. Vadinasi į australą nepatenka. Į „pragarą“ nepatenka. Vaiko siela iškeliauja pas Dievą ir, atėjus laikui, vėl įsikūnys. Tai kodėl kenčiate, jei prarandate vaiką, tėvus, artimus žmones? Tai jūsų begalinis prisirišimas prie žmogaus, jūsų sugriuvęs saugumo jausmas ir jūsų nepasitikėjimas Dievu. Jūs pasisavinate savo nuosavybėn Dievo kūrinį. Jei žmogus mirštam jis išeina pas Dievą. Ir jūs išeinate pas Dievą. Ten ir susitiksite. Tai kam dėl to kentėti? Jūs tiesiog labai mėgstate kentėti. Nes kentėti lengviau, nei tikėti Dievu. Tikėti ir pasitikėti Dievu yra sudėtinga. Bet, jeigu tikrai tikite ir pasitikite Dievu, niekados nejausite kančios.

Aš tikiu ir pasitikiu  Dievu. Todėl tapatinti manęs su kančia – negalite. Kai jūs nesusigaudote savo jausmuose, jūs prašykite pagalbos – ateisiu ir padėsiu. Padėsiu nuraminti, bet tik tada, kai jūs nepyksite ant Dievo. Tik tada, kai jūs suvoksite, jog tai jūsų praradimas su kuriuo reikia susitaikyti ir susigyventi. Jūs kenčiate, nes kažką praradote. Praradote tai, kas jūsų manymu priklausė jums. Deja, viskas priklauso tik Dievui. Jūs kenčiate, kai prarandate mylimąjį. Argi nemanėte, kad jis jūsų nuosavybė? O nuo kada galima kitą žmogų laikyti savo nuosavybe? Kiekvienas žmogus atsako už savo vystymosi kelią. Jeigu jis pasirinko savo brandos kelią formuoti su tavimi, tai eikite juo kartu laimingai. Jeigu jis savo kelią nusprendė formuoti su kitu žmogumi – tai jo valia. Dėl to negalima nei pykti, nei jo kaltinti. Tai jo sprendimas. Ar jis teisingas ar ne – ne jums spręsti. Jeigu neteisingas – tai už savo klaidas jis mokės. O tas sprendimas gali būti ir labai teisingas. Negali vertinti kito žmogaus poelgio iš savo suvokimo pozicijų. Vėl kenčiate, nes prarandate tai, kas jums buvo svarbu. Bet, gyventi reikia vėl iš naujo. Ir neužsidaryti savo kančioje. Tai stiprus egregoras. Ir jį suformavo žmogus, ne Dievas. Todėl sakau, jeigu kenčiate, performuokite savo mąstymą. Jūs klaidingai įvertinate savo gyvenseną. Nes ir kančią reikia „užsidirbti“. Jeigu ją „užsidirbai“ – tai gali būti tavo neteisingų sprendimų pasekmė šio ar praėjusių gyvenimų.

Su meile, su ramybe, su tikėjimu ir pasitikėjimu,

Marija

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s