Aš esu Dievas

Šviesos nešėjai

Vėl pokalbiui ateinu Aš, Dievas. Žmonės dažnai su manimi kalbasi, bet retai išgirsta tai, ką aš sakau. Bet AŠ ESU. Aš girdžiu kiekvieną prašymą, kiekvieną maldą, kiekvieną tyrą išpažintį ir prašymą atleisti. Iš tiesų, kai prašote atleisti, tai visų pirma, jūs prašote savęs sau atleisti. Nes jūs save įskaudinote savo negeru poelgiu. Todėl tas prašymas atleisti jums yra labai svarbus. Aš visados žmogų globoju. Ir jeigu žmogus nuoširdžiai prašo atleisti, tai jam sumažėja karma, susiformavusi dėl padaryto įvykio. Nuoširdus atsiprašymas visados sušvelnina bausmę. Bausmę sau. Ne aš baudžiu. Jūs save nubaudžiate blogai elgdamiesi. Karmos dėsnis visais laikais buvo veiksmingas, veiksmingas ir dabar. Kitaip nesuvoksite, kas teisinga jūsų gyvenime, o kas neteisinga.

Žmogaus mąstymas dažnai ribotas tam tikroje zonoje. Pvz.: kultūros žmogui sunku suvokti mechaniko gyvenseną ir tikslus. Taip kiekvienas žmogus, kad ir koks platus jo akiratis, vis tiek mąsto ir gyvena tam tikroje zonoje. Savojoje iliuzijoje. Aš žmogų kūriau su visa savo begaline meile. Kūriau idėją, ką žmogus turi išgyventi, kaip subręsti, kaip žmogus turėtų kilti savo evoliucijos laipteliais. Ir kiekvieną kartą nustembu pamatęs, kaip žmogui pasiseka peržengti savo susikaustymą, savo uždarumą, savo baimes. Žmogus negali užsidaryti tarp sienų. Jis yra tam tikros struktūros dalis. Jis yra matricos dalis. Kiekviena žmogaus mintis ir išgyvenimas įtakoja aplinkinius. Arba žmogus skatina vystytis kitą žmogų, arba jį smukdo. Ir smukdyti gali ne vien prieštaravimu, bet ir paprasčiausiu savo neveiklumu užgožia kitą žmogų. Geriau klysti, kilti ir toliau eiti, nei užsidaryti kambaryje ir nieko nemąstyti, nebendrauti. Jei tu užsidaręs kambaryje bendrauji su manimi – puiku. Aš tavęs klausausi, tu mėgini mane išgirsti. Procesas vyksta. Bet užsidaryti savo buityje – nereikia. Neveiklumas žudo jūsų sielą. Žudo, nes ji negauna energijos. Kūrybinės išraiškos energijos.

Man vis dar sunku perteikti informaciją, ko aš tikiuosi iš žmogaus. Tikiuosi savi-realizacijos. Žmogaus gyvenimas gali būti suskirstytas į tam tikrus etapus: žmogus, kuris bręsta ir žmogus, kuris neša šviesą. Tai dviejų tipų žmonės su skirtingomis užduotimis. Žmogus, kuris bręsta, turi išmokti daugelį dalykų savo gyvenime. Jo gyvenimą labiausiai įtakoja karma. Gimstant jo likimo linija yra aiški ir mažai keičiasi. Žmogus, kuris neša šviesą – gyvenimo linija yra visiškai aiški. O likimą jis pats valdo. Nes likimas duotas žmogui. Tai fizinio plano aspektas. Žmogus, nešantis šviesą – neturi likimo linijos. Jo tikslas nėra išgyventi pamokas ir bręsti. Jo tikslas – skleisti šviesą ir padėti bręsti kitiems žmonėms.

Jūs nesvarstykite kuriai žmonių grupei priklausote, nes visai susimaišysite. Bet galiu pasakyti, kad subrendusios sielos įsikūnija Žemėje su programa – skleisti šviesą. Todėl dirbant su žmogumi energetiškai, tenka susidurti su labai šviesiais žmonėmis, ir žmonėmis, kurių šviesa tik skleidžiasi. Siela turi subręsti – kad šviesa iš jos sklistų. Vadinasi, žmogus turi tinkamai nugyventi savo žmogišką gyvenimą – kad subrandintų ertmę šviesai. Nėra kategoriškos atskirties tarp vienos grupės žmonių ir kitos grupės.

Žmogus bręsta tam, kad taptų šviesos nešėju. Prometėjas atnešė šviesą į Žemę, ar jam lengva buvo gyventi? Ne. Šviesos nešėjų gyvenimas nėra lengvas, bet jis nėra skausmingas. Tas žmogus žino savo užduotį ir ją vykdo. Tokiam žmogui nėra svarbi daugumos nuomonė, daugumos įpročiai ir daugumos gyvenimo tikslai. Nes jis žino. Žino, kad į Žemę atėjo įgyvendinti savo užduoties ir ją įgyvendina. Šviesos nešėjas yra žmogus, su žmogaus sandara. Jis turi laikytis visų Žemėje išgyventi reikalingų taisyklių. Turi bendrauti. Turi mąstyti. Turi atlaisvinti sąmoningumą. Nors tu ir esi šviesos nešėjas, bet tu vis dar tebesiformuoji. Vis dar bręsti. Vadinasi, vis dar esi paprastas žmogus, bet nešantis šviesą. Juo labiau subrendusi siela, juo lengviau jai skleisti šviesą. Juo lengviau jai neabejoti savo keliu.

Bet, konkrečiai tu, Violeta, dar nesi labai subrendusi siela, kuriai būtų visiškai lengva skleisti savo šviesą. Tu bręstanti siela, bet šviesos nešėja. Todėl energetinis skirtumas tarp to, kas tu esi ir to, ką tu gali – yra didžiulis. Kaip žinai, vidurkio išskaičiuoti negalima. Nes aukštesnės vibracijos tik naikina žemesnes vibracijas. Todėl tau ir būna sunku. Tavo vystymosi procese susiformavo daug neigiamų įvykių, neigiamų jausmų, minčių. Karma iškelia visus buvusius negerumus ir jie yra deginami. O kaip juos sudeginsi, nepakėlęs įtampos? Todėl laikas nuo laiko tavo kraujo spaudimas šoktels, kaip kartu šoktels ir bjaurūs jausmai. Jie turi išsikelti ir tada šviesos energija juos sudegina. Procesas, žinoma, nemalonus. Bet tu aiškiai pasirinkai kelią – ėjimas pažinimo link. Ėjimas Dievo pažinimo link. O mane pažinti galima tik bręstant. Nes mano vibracijos yra labai aukštos. Kol tokių vibracijų nepasieksite – tol manęs iki galo ir nepažinsite.

Aš sukūriau formą. Suteikiau jai gyvybę ir sąmonę. Ir ta forma, vystydama savo gyvenimą, augina save, brandina. Forma pamažu keičiasi. Esmė – iš žemiausių vibracijų išaugti į pačias aukščiausias vibracijas. Tai yra, sugrįžti į mane. Sugrįžti į tą šviesą iš kurios buvai suformuotas.

Suprantu, tu jauti liūdesį. Liūdesį, nes ilgiesi šviesos, kurioje gyvenai. Bet tu, kaip ir visi šviesos nešėjai, su džiaugsmu atėjai į Žemę padėti žmonėms. Be to, tu taip bręsti. Taip bręsta ir nušvitusios sielos – Pakylėtieji Valdovai ir daugybė aukštų vibracijų būtybių. Visos turi savo užduotis. Ir tos užduotys nėra lengvos kai jas vykdai. Bet, būnant Šviesos Žemėje, tu lauki tų užduočių – nes taip tu gali bręsti, gali augti, gali apvalyti save, sumažinti savo apribojimus ir tada gali veikti dar platesnėje sferoje. Bręsta žmogus tol, kol tampa šviesos nešėju. Bet dar labiau bręsta šviesos nešėjai. Kiekvienam sava užduotis. Kiekvienam savo gyvenimo periodas. Bet kryptis visiems viena: iš žemesnių vibracijų pereiti į vis aukštesnių vibracijų pakopas. Ne tik asmeniškai pereiti. Ne tik asmeniškai, bet kartu formuoti perėjimą visos gyvybės formos. Atsakai už save, bet kartu ir už visą civilizaciją. Kam tada būtų reikalingi šviesos nešėjai? Jie gyvena ne vien dėl asmeninės naudos, asmeninės brandos. Jie padeda bręsti ir augti aplinkiniams. Civilizacijai. Juo daugiau sugebi išskleisti šviesos, tuo daugiau padedi aplinkiniams, o tam reikia atsisakyti savo žemų vibracijų.

Be asmeninės pažangos neįmanomas bendras pažangos kelias. Todėl, visų pirma – tu esi žmogus. Ir turi susigaudyti, kas tave įtakoja, turi suvokti visas savo silpnybes ir stiprybes ir mokėti gyventi tarp žmonių ir su žmonėmis. Ir tik tada tavo šviesa atsiskleis ir duos naudos aplinkai. Žmogus, nešantis šviesą, skiriasi nuo kitų tik tuo, kad iš jo reikalaujama ir tikimasi daugiau. Didesnio susikaupimo, atidumo, meilės išraiškos, sugebėjimo visiškai save suvaldyti ir sugebėti formuoti savo gyvenimą, paremta mano Tiesa, Išmintimi ir Meile.

AŠ ESU DIEVAS ir labai jus visus myliu.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s