Numylėtinis Pijus

Tikėjimas – tai pagarba, tai nusižeminimas Absoliuto jėgai

Numylėtinis Pijus.

Aš atėjau. Pasaulis nuostabus, kai sugebi jį matyti širdimi. Žmonės yra nuostabūs, kai sugebi juos matyti širdimi. Ir didžiulis džiaugsmas užlieja, kai Dievas tau suteikia dar vieną dieną išgyventi toje nuostabioje Žemėje. Ar tu gyveni rojuje, ar tu gyveni pragare, priklauso tik nuo paties žmogaus. Nuo jo suformuotų vibracijų lygio, nuo žmogaus vidinės traukos. Pasaulis gali neatrodyti rojumi, kai tavo vidus kupinas skausmo, pykčio, neapykantos. Suvokimo filtras uždėtas ne tik Dievui suvokti, bet ir gyvenimui išgyventi. Jeigu tu savo pasaulį matai per skausmo, neapykantos, pykčio filtrą, tai tas filtras ir išryškins viską, kas negera gali būti Žemėje. Tu matysi  ir išgyvensi tik nusikaltimus, apgaules, nelaimes. Nes tavo filtras juos išryškina. Filtro niekas neuždeda per prievartą. Tai priklauso nuo žmogaus polinkio vertinti viską neigiamai ir bjaurėtis pasauliu. Kaip tada su tikėjimu Dievu, juk taip jaučiasi dauguma senų žmonių, kurie eina į bažnyčią? Dievas myli visus žmones, jų nevertina ir neanalizuoja, blogai jie elgiasi ar gerai. Jis myli kiekvieną žmogų. O žmogaus elgesys formuoja karmą. Jeigu žmogus mato tik blogį, tai jis ir gyvena tame blogyje dabar ir sekančiuose gyvenimuose. Taip žmogus formuoja pragarą dar sudėtingesnį, dar skausmingesnį. Bet tai jo valia. Kenčiantis žmogus gali tikėti Dievu ir Dievas gali būti mielaširdingas, bei padėti tokiam žmogui, bent prieš mirtį atsitokėti ir įvertinti savo gyvenimą. Įvertinti aplink esančius žmones. Gali suteikti „blaivaus proto“ akimirką, kai žmogus atsiprašo Dievo, atsiprašo artimųjų už suformuotas nuoskaudas, už įžeidinėjimus ir t.t. Kodėl sakau, suteikia „blaivų protą“? Nes žmogus su savo mąstymu, įpročiais gali iki pat mirties taip ir nesuvokti, kad elgėsi neteisingai. Nes jo gyvenimas – jo tiesa. Bet, tikinčiam žmogui Dievas visados stengiasi padėti. Nuoširdžiai tikinčiam, o ne tam, kuris nori įsakinėti Dievui, nurodinėti Dievui ir kuris save laiko aukščiau už Dievą, o tokių yra daug.

Tikėjimas – tai pagarba, tai nusižeminimas Absoliuto jėgai. Tai troškimas prisiliesti prie begalinės meilės ir gerumo. Ar tuos jausmus jaučia tikintis žmogus? Tikintis žmogus niekados negyvens pragare. Ne dėl to, kad Dievas to neleistų, bet dėl to, kad tikinčio žmogaus vibracijos yra aukštos, kad jis sugeba mylėti aplinkinius, todėl, kad jis suvokia gyvenimo esmę ir sugeba džiaugtis kiekviena Dievo duota akimirka. Čia nėra vietos neapykantai, susierzinimui, pykčiui. Yra tik džiaugsmas, yra tik pagarbus malonumas išgyventi dieną, suvokti naujas pamokas. Atsisakydamas egoistiškumo ir asmeniškumo, tu neprarandi gyvenimo džiaugsmo, tu neprarandi meilės jausmo, švelnumo pojūčio tiek iš vidaus, tiek iš aplinkos. Tu toliau gyveni Žemėje, tik tu nebeskubi vykdyti išorės darbų. Tu žinai, kad Dievas tau pasiūlys viską, ką geriausio gali tau pasiūlyti, bet tu negali sudėjęs rankų laukti to gėrio. Turi vykdyti dienos nurodymus sąžiningai ir atsakingai. Kiekvienas gaunate savo pamokas savoje aplinkoje – kurioje gyvenate ir dirbate. Todėl, norint atsiduoti Dievui, nereikia išeiti į kalnus ir gyventi vienam. Jūs esate ten, kur turite būti, o jei Dievas manys, kad galite būti kitokioje situacijoje – jis padės jums tą situaciją suformuoti. Jūs turite skaityti ženklus, turite jausti širdies balso siunčiamus signalus ir pagal juos formuoti savo dieną. Taip jūs sutiksite tuos, kurių jums reikia jūsų augimui, jūsų brandai. Ir ne būtinai visada sutiksite tik nuoširdžius ir gerus žmones. Jūsų brandai gali būti reikalingi ir tie, kurie jus žemins, įskaudins, apgaus. Išmoksi pamoką, tai jie ir pasitrauks. Neišmoksi – ilgai jie bus šalia tavęs. Yra ir karminiai ryšiai, kuriuos reikia atidirbti. Kai kada reikalinga kantrybė, o kai kada ryžtingumas. Visada renkatės jūs. Renkatės teisingai arba neteisingai Amžinybės atžvilgiu. Ne vaikų, ne tėvų, ne artimų žmonių atžvilgiu, ne savo atžvilgiu, o amžinybės atžvilgiu. Teisingus sprendimus gali padaryti tik tada, kai suvokiate gyvenantys Amžinybėje ir suvokiate, kad kiekvienas veiksmas skiriamas sielos brandai. Ne išorinio gyvenimo įsitvirtinimui, bet sielos brandai. Todėl žmogiškumo (dieviškumo) principai jūsų gyvenime išlieka patys svarbiausi. Ne valdžios, pinigų, garbės troškimai, o žmogiškumo principai. Jais vadovaujantis jūs suformuosite teisingą gyvenimą ir nesvarbu, kad jis nebus toks lengvas ir paprastas, bet jis įeis į tavo brandos kelią, į tavo galimybę gyventi rojuje – ramybėje, džiaugsme, laisvėje. Vidinėje laisvėje elgtis taip, kaip tavo širdis nori, o ne kaip liepia milijonai įsipareigojimų, pažadų, norų įtikti ir t.t. Laisvės pojūtis svaigina. Tu gali „skristi“. Tavo siela laisva, nors kartu, tu visados rinksiesi pirmiau padėti kitam, nei sau. Bet tai jau bus tavo teisingi sprendimai ir jie nebekels skausmo, nebekels įtampos, ligų. Tu būsi laisvas nuo savo prisirišimų, įsipareigojimų, nuo ligų, nuo susinaikinimo. Tu laisva valia atsiversi Dievui ir gyvensi taip, kad galėtum išreikšti tą begalinę meilę, kurią tau pavyks išjausti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s