Be kategorijos

Apie sielą dvynę

Žmogaus aukščiausioji dalis yra dvasia (arba esybė). Ji susieta su Kristaus sąmone. Virš Kristaus sąmonės formuojasi aukštesnio lygio sąmonė, bet žmogui tai nebėra taip svarbu žinoti. Tai daug aukštesnio energetinio ir intelektinio išsivystymo gyvybės forma, kuri apima visai kitą išraiškos sritį. Žmogui turi būti svarbu tai, ką jis gali pasiekti būdamas Žemėje. Iki šiol žmogus manė, kad svarbiausia yra jo žemiškoji veikla. Deja, tai tik tas laikotarpis, kai žmogus save pažįsta tik dalinai. Visumą sudaro du pasauliai: materialus ir nematerialus. Vadinasi žmogaus visumą sudaro materija ir nematerija. Kas yra materija, jūs žinote: tai fizinis, emocinis, mentalinis ir eterinis kūnai. Nematerija – tai siela ir esybė (dvasia). Iš Kristaus sąmonės lygio skaidosi individai – šviesos kūnai, kurie apsijungia materialia forma ir susiformuoja materiali gyvybė. Labai sunku paaiškinti, kas yra esybė ir kas yra siela. Iš žmogaus pozicijų žiūrint: esybė – tai aukštesnioji subtilioji žmogaus dalis. Jos sąmonė yra aukštesniame lygyje nei sielos, vadinasi, ji suvokia ir žino daugiau nei siela ir dar daugiau, nei žmogus. Bet esybė save sužemina – sumažina vibracijas ir tampa siela, vėliau, žmogumi su jo asmenybe. Esybė yra individualybė, kuri gali išsireikšti Žemės plotmėje kaip tam tikras materialus taškas. Dievas nėra apčiuopiamas, nes jis yra viskas. Esybė yra atskira Dievo dalis. Nors ji žmogui nesuvokiama ir neaprėpiama, bet ji jau yra individuali išraiškos dalis. Ar esybė gali turėti keletą sielų? Taip, gali. Kaip Dievas save išskaido į visumą, taip ir esybė save išskaido į tam tikrus materialius taškus. Bet tie taškai yra individualiai atskiri. Kiekvienos esybės sielos gyvena visiškai savarankiškus gyvenimus. Jos neturi nieko bendro, nebent tai, kad visos priklauso Aukščiausiajai Sąmonei, bet išraiška būna individuali. Jų įsikūnijimai neturi tarpusavyje jokio apčiuopiamo ryšio ar įtakos vienas kitam. Gali pasijusti energetinis artumas, bet ir tai įmanoma tik tada, kai sielų branda yra viename lygmenyje. Bet ir esant skirtingų esybių sieloms, jūs galite pajusti artumą vien dėl to, kad atitinka vibracijų lygis ir atitinka pasaulio suvokimas.

Siela turi savo dvynę. Visados. Siela, tarsi, pasidalija į dvi dalis: viena būna įsikūnijime, kita amžinybėje. Viena dalis visados reinkarnuojasi, įgaudama vis naują individualumą, o kita dalis išlieka subtiliajame pasaulyje ne kaip individualybė, o kaip dalis, kuri apjungia visus įsikūnijimus, visą informaciją, visus gebėjimus ir visą karmą. Subtiliajame pasaulyje egzistuojanti sielos dalis išlaiko atmintį visų įsikūnijimų. O antroji dalis į įsikūnijimą ateina su savo individualia programa. Tik šią programą įvykdžius, gaunami impulsai iš subtiliosios sielos apie galimybę praplėsti savo žemišką veiklą ir įgyvendinti naujas užduotis. Atsiveriant Aukščiausiajam Aš, siela, esanti įsikūnijime vis labiau susilieja su siela, esančia subtiliajame lygmenyje. Juo tas ryšys stiprėja, tuo aiškiau žmogus pajaučia ryšį su savo tikruoju Aš. Jis atsisako savo asmeniškumo (nes subtiliajame lygmenyje nėra asmeniškumo. Yra tam tikras individualumas, išskirtinumas, bet asmeniškumo nėra). Kalbėti apie tai, kad atradai savąjį Aš gali tik tada, kai per tavo krūtinę, žmogau, tekės dieviškoji meilė, kai tu besąlygiškai mylėsi savo žmones ir busi dėkingas Dievui už galimybę gyventi.

Žmogui neturi būti svarbu, kas jo esybė, kiek yra esybės sielų. Jam turi rūpėti tik jo dabartinė žemiškoji išraiška ir jo žemiškosios sąmonės susiliejimas su savo aukštesniuoju Aš, su savo dvynės sielos sąmone. Dvynė siela gali būti Pakylėtasis Valdovas. Kai žmogaus žemiškoji išraiška atsilaisvina nuo karminių blokų, jo žemiškosios sielos sąmonė gali susilieti su dvynės sielos (Pakylėtojo Valdovo sielos) sąmone ir tada žmogaus išraiška bus labai tikslinga, konkreti ir vardan žmonijos gerovės. Žemiškosios sielos (žmogaus) negalima pavadinti Pakylėtuoju Valdovu tol, kol žmogaus sąmonė nesusilieja su savo sielos sąmone ir kol sielos sąmonė nesusilieja su subtiliajame pasaulyje egzistuojančios sielos dvynės sąmone. Žmogus turi savo individualią gyvenimišką paskirtį. Jis gali per vieną įsikūnijimą neatskleisti nei sau, nei kitiems, kad jo „gyslomis teka“ Pakylėtojo Valdovo energija. Nes ta energija ir neteka „jo gyslomis“ dėl karminių blokų, dėl neteisingo gyvenimo būdo. Kai žmogus save apriboja tik žemiška veikla, jo suvokimas užblokuoja Pakylėtojo Valdovo energijos pakliuvimą į jo kūnus. Bet, jeigu sielos užduočių formavimo tarnyboje jau buvo nuspręsta suteikti galimybę Pakylėtojo Valdovo energijai pasireikšti žemiškoje veikloje tiesiogiai, tai tas žmogus bus nuolat mokomas ir išbandomas, kol jo sąmonė susiformuos tvirta ir nekintanti. Kol žmogus susivoks, kokią užduotį turi įgyvendinti Žemėje. Tokiu atveju, sielos dvynės iš subtiliojo pasaulio energija įsilies į žmogaus energetinį lauką ir skleis labai aukštas žemiškas vibracijas, taip sudarydama sąlygas Pakylėtajam Valdovui tęsti savo žemišką veiklą. Įsikūnijime yra daug Pakylėtųjų Valdovų, bet ne visi jie yra „veiklūs“. Žemiškosios sielos brandos stoka dažnai trukdo šiai veiklai pasireikšti. Bet ne būtinai visos žemiškos sielos susietos su Pakylėtaisiais Valdovais. Pakylėtuoju Valdovu tampama tik tada, kai žemiškoji sielos dalis pakelia savo sąmonės lygį į labai aukštą energetinį lygį, būdama Žemėje. Tai labai  subtilus momentas apie kuriuos daugiau nesinori kalbėti, nes dar nesu suformavęs tinkamo jūsų požiūrio į gyvenimą Amžinybėje. Ne viską galima paaiškinti žodžiais, dažniau reikalingas asmeninis išgyvenimas, pajautimas. O to ir siekiu šioje knygoje – sužadinti asmeninį pajautimą subtiliojo pasaulio (vidinio pasaulio).

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *