Siela, vardu Amelija.
Gyvenimas yra nuolat vykstantis procesas, kokią jėgą išskleidžia žmogus, priklauso ir nuo sielos brandos. Yra žmogus, yra žemiškoji sąmonė – asmenybė, kuri lieka po žmogaus kūno mirties. Ta asmenybė ir gali užstrigti laike ir erdvėje, neleisdama sielai atsilaisvinti ir eiti tolimesniu keliu. Įsivaizduokite sielą, kuri apsirengia lengvus rūbus ir viršutinius rūbus, kad galėtų išgyventi atšiauriose sąlygose (žemiškose sąlygose). Kai žmogus miršta, siela nusivelka viršutinius rūbus, bet kad visai atsilaisvintų, ji turi nusiimti ir lengvuosius rūbus. Turi atsisakyti savo asmeniškumo. Kodėl taip dažnai dabar kalbama apie asmeniškumą? Nes asmeniškumas ir yra ta problema, su kuria susiduria mirusio žmogaus siela. Asmeniniai prisirišimai prie žmonių, santykių, daiktų neatlaisvina sielos nuo žemiškojo gyvenimo. Yra daugybė sielų užstrigusių tame asmeniškumo lauke. Bet siela vis tiek turi reinkarnuotis ir ji reinkarnuojasi su dideliu karminiu bagažu. Ji negali toliau vystyti savo sielos užduočių, nes turi išspręsti senas problemas – senojo įsikūnijimo asmeniškumo suformuotus padarinius. Juo žmogus labiau prisirišęs prie jį supančių žmonių ir daiktų, tuo labiau stipresnis jo asmeniškumo jausmas, tuo mažiau atsiveria siela. O juk siela eina į Žemę mokytis ir save išreikšti. Bet suformuoti asmeniškumo saitai, labai suvaržo sielos veiksmus.
Aistutės siela, kuri į Žemę atėjo tik trumpam, turėjo išgyventi paskutinius karminius blokus ir atsilaisvinusi kilti į daug aukštesnį energetinį lygmenį. Bet jos žemiškasis gyvenimas buvo toks užspaustas skausmo, o šalia esantiems žmonėms nepavyko suformuoti tikrojo pasitikėjimo Dievu, tai mergaitė prisirišo prie mamos ir liko užstrigusi laike ir erdvėje. Žmogus gali save pririšti tik prie Dievo, prie Aukščiausios Sąmonės, nes tai jo šaknys. Visa kita yra tik kūryba, tik iliuzija. O prie iliuzijos prisirišti negalima. Net prie mamos. Nes mama tik pakeleivė šiame gyvenime, amžinybėje ji savarankiška siela, kuri turi galimybę vystytis nepriklausomai nuo bet kokių kitų žmonių norų. Todėl negali būti prisirišimo. Gali būti tik meilė, pagarba, džiaugsmas, kad gyvenimas leido būti šalia gražių, gerų žmonių.
Mirus kūnui siela turi atsilaisvinti ir eiti savo keliu toliau. Bet dėl egoistiškumo, asmeniškumo, tam tikrų tiesų nesuvokimo, sielos nesugeba atsilaisvinti iš karmos ir į kitą įsikūnijimą atsineša buvusių gyvenimų ne tik patirtį, bet ir nesėkmes. Siela gali reinkarnuotis iš abiejų lygių: iš lygio, kur nėra atsilaisvinusi nuo buvusio įsikūnijimo žemiškosios sąmonės ir iš lygio, kur siela į įsikūnijimą ateina tik su užduotimis, kurios atspindi amžinybės gyvenimą. Brandi siela turi mokėti gyventi taip, kad mirties momentu sugebėtų save atjungti nuo egoistiškumo ir asmeniškumo. O tai jau viso gyvenimo įdirbis.
Kas yra egoistiškumas, kaip ir suvokiate, o kas yra asmeniškumas? Tai ir prisirišimai, įpročiai, nuoskaudos, tam tikros tiesos, kurios jums lieka svarbios. Jeigu prieš mirtį tu bijai palikti artimuosius, blogiausiu atveju – bijai palikti savo turtus – vadinasi tavo asmeniškumas stiprus ir tavo siela sukaustyta grįš į sekantį įsikūnijimą. Ji negalės įgyvendinti savo užduočių, kol neatsilaisvins nuo buvusių prisirišimų, buvusių situacijų ir t.t. Taip atidirbinėjama karma. Ir kuo karma didesnė, tuo mažiau galimybių sielai bręsti žemiškojoje erdvėje. Nes tam nėra laiko. Turi nuolat atidirbinėti karmines pasekmes. Situacijos formuojasi pagal karmą, o ne tu kuri savo gyvenimo situacijos. Nuo tavęs gyvenimas priklauso tik tiek, kiek tu sugebi teisingai priimti sprendimus ir išspręsti karmines užduotis. Bet ir to jūs nesugebate. Dažniausiai plaukiate pasroviui, nesuvokdami kad kiekvienas įvykis susiformavo tik dėl tam tikrų praeities priežasčių. Jas reikia išsiaiškinti, suvokti ir sugebėti teisingai pasielgti. Būna žmonių, kurių svajonės labai greitai pildosi. Vadinasi, tie žmonės nėra sukaustyti karminių pinklių. Jie atėjo į gyvenimą jau kaip atsilaisvinusios sielos, tai yra iš to aukštesniojo lygio. Vadinasi, tokių žmonių mintys labai greitai realizuojasi. Tai reikia įvertinti ir mokėti tuo naudotis, kad su neteisingomis mintimis neprisidarytų bėdos. Savo vidumi jie žino, kaip teisingai elgtis, bet dažnai žmogų įtakos išoriniai veiksniai ir jeigu jiems pasiduoda, tai prisidaro klaidų. Išoriniai veiksniai – tai artimi žmonės, visuomeninės normos, mados įtaką ir t.t.
Apie gebėjimą atsilaisvinti nuo asmeniškumo ir kalbėsime šiuose laiškuose, šiame naujame etape.