San Chrit

Žmogaus gyvenimo tikslai apjungia du pasaulius

Išminties Valdovė San Chrit.

Žmogaus gyvenimo Žemėje laikas labai sutrumpėjo. Žmogus galėjo gyventi po 300-500 metų. Kodėl dabar taip sutrumpėjo amžius? Todėl, kad žmogus per daug įsigilinęs į savo ir kitų žmonių bėdas, kad nebėra pagarbos pačiam gyvenimui, kad iškreiptas suvokimas, kam reikalingas gyvenimas. Žmogus gyvena dėka dieviškosios meilės energijos. Kiekviena siela turi galimybę įsikūnyti ir vystyti savo numatytą veiklą. Bet kai ateina į Žemę, ji tą veiklą užmiršta ir pasilieka gyventi žemiškosios sąmonės ribose. Ji pamiršta save ir tampa valdoma žmogaus sąmonės. Sielai yra duodamas fizinis kūnas, emocinis, mentalinis, eterinis kūnai. Šie visi kūnai suderinti tarpusavyje ir pritaikyti gyventi Žemėje, taip pat pritaikyti priimti subtiliąją informaciją per eterinį kūną iš sielos lygmens. Bet tuos kūnus prižiūri žemiškoji sąmonė. Siela įeidama į Žemę įsilieja į žemiškąją sąmonę. Jei siela įsikūnytų į kitą pasaulį, ji ten priimtų to pasaulio sąmonę ir gyventų pagal ten esančias taisykles. Tik siela bet kur gyvendama turi sugebėti save išreikšti, o ne save užspausti.

Siela, įžengdama į Žemės erdvę įsilieja į žemiškąją sąmonę. Pirmiausia ji turi prisiderinti prie žemiškosios aplinkos, suvokti gyvenimo taisykles ir pagal jas kurti gyvenimą. Ji turi suprasti, kad norint išgyventi ji turi įvaldyti tiek fizinį, tiek emocinį, tiek mentalinį kūnus. Bet tie kūnai priklauso žemiškos sąmonės lygmeniui ir jie yra įtakojami žemiškųjų struktūrų, pvz. kolektyvinės sąmonės, visuomenės normų, šalies kultūros, religijos, tėvų išsilavinimo ir t.t. Siela gali pamiršti, kad jai suteikti kūnai tai tik įrankiai, kurių pagalba ji gali save išskleisti. Ji pamiršta ir suteikia galią žemiškajai sąmonei formuoti žemiškąjį gyvenimą, kuris neturi prasmės sielos amžinajam gyvenimui. Vadinasi, siela gyvendama žemėje neįgyvendina savo tikslų ir taip yra švaistoma dieviškoji energija. Kadangi ta energija švaistoma, tai Dievas sugebėjo sutrumpinti žmogaus egzistavimo laiką iki minimumo. Iki 100 metų. Per tą laiką siela turi sugebėti prisiderinti prie žemiškų sąlygų, išmokti įvaldyti savo emocinį ir mentalinį kūnus ir įgyvendinti savo tikslus. Įvaldymas emocinio ir mentalinio kūno – tai savojo ego ir asmeniškumo suvaldymas ir jo atsisakymas. Kai tai pavyksta, lieka sielos užduotys, kurios nėra asmeniškos, kurios nėra brangios tik vienam žmogui. Siela suvokia, kad gyvena amžinybėje ir jeigu ji atėjo į Žemę, tai tik tam, kad įgyvendinti tam tikrus tikslus, kurie reikalingi visos visatos gyvybei, amžinybei. Tie tikslai negali turėti savanaudiškumo aspekto. Jie tokie, kad padėti kam reikia, kada reikia ir kaip reikia, kad kitas žmogus subręstų, užmegztų kontaktą su Mokytoju ir žengtų per gyvenimą kartu su Mokytoju. Taip jau sukurtas šis pasaulis, kad siela įeidama į žemiškąją sąmonę pamiršta savo gyvenimą amžinybėje, savo tikslus, savo galimybes ir tik sugebėjimas atsilaisvinti iš žemiškosios sąmonės ir gebėjimas įsiklausyti į Mokytojo patarimus leidžia teisingai įgyvendinti Dievo valią. Nereikia atmesti Mokytojų, kaip nereikalingų. Tą darote tik tol, kol esate panirę į žemiškąją sąmonę ir visai pamiršę, kad egzistuoja kiti pasauliai, kad egzistuoja aukštesnioji sąmonė.

Kūrėjas davė galimybę neatsiskirti sielai nuo tikrojo pasaulio, kai ji įžengia į Žemę ir leido atgaminti ryšį su subtiliuoju pasauliu per Mokytojus, per tikėjimą. Ši pagalba suteikta ne taip jau seniai. Kai žmonės gyveno 300-500 metų, jie gebėjo prisiminti savo užduotis. Kolektyvinė sąmonė nebuvo užpildyta šlamšto, kuris naikina dieviškąją energiją. Žmogui nebuvo sunku prisiminti savo paskirtį, savo užduotis. Jis sugebėdavo apjungti žemiškąjį pasaulį su subtiliuoju pasauliu. Tai nebuvo du atskiri pasauliai, kurių nepažinodavo, tai buvo vienas vientisas pasaulis. Dabar žmogus nesugeba pažinti net savo žemiškojo pasaulio, o subtilųjį pasaulį visai ištrynė sau iš atminties. O pasauliai abu egzistuoja ir abu turi vienodą įtaką sielos gyvenimui. Žmogus turi išmokti pažinti savo pasaulį, suvokti subtilųjį pasaulį, viską apjungti ir įgyvendinti planus, kurie reikalingi abiems pasauliams iš karto. Nėra žemiškų siekių, yra amžinybės siekiai. Bet į tuos siekius įeina ir mokslo, kultūros, meno pažanga. Į tuos siekius įeina žemiškojo gyvenimo pažanga, todėl negalima atmesti svarbos ir žemiškojo gyvenimo. Tik nereikia pamiršti, kad gyvenate dviejų pasaulių zonoje ir turite stengtis suderinti savo žemiškąją sąmonę su savo aukštesniąja sąmone. Susiliejus šioms sąmonėms jums taps aiškūs bendri tikslai, bendri reikalavimai ir jūsų sielos nebeliūdės, negalėdamos savęs išreikšti. Išnyks gyvenimo beprasmybė, liūdesys, vidinė kančia. Liks džiaugsmas, smagumas, kad gali gyventi ir kurti abiejuose pasauliuose.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *