Pasaulio Tėvas
Ir vėl mes susitinkame. Šiandieną noriu pakalbėti apie žmogaus gebėjimus išjausti neregimąjį pasaulį. Pirmiausia turite suvokti, kad tas pasaulis, tai jūsų tikrieji namai. Ten jūs pažinote tikrąją meilę, tikrąjį saugumą, gerumą. Tame pasaulyje yra jūsų aukščiausioji sąmonė, ten jūsų namai. Ne nepasiekiama tolybė, bet jūsų namai. Į tuos namus skubėti nereikia, nes jūsų siela žino, kad tie namai egzistuoja ir žino, kad jums reikia gyventi žemėje žmogaus kūne ir materialiame plane. Bet subtilusis pasaulis yra didžiulis. Žmogaus protui jis sunkiai aprėpiamas ir suvokiamas, vienam su žemišku protu klaidžioti po tą pasaulį gali būti per sunku. Žemiškasis protas pajėgia suvokti tik tai, kur nukreiptas jo žvilgsnis, bet jis nesuvokia to, ko neapčiuopia jo regėjimo laukas. Jis vertina tai, ką mato, jaučia. Bet jis nepajėgia aprėpti visumos. Todėl subtilusis pasaulis darosi be galo painus ir baugus. Kai turėsite Mokytoją, kuris jums parodys to pasaulio grožį ir galybę, jus pasijusite daug geriau. Juk jaučiatės daug saugiau, kai žinote kodėl kažkas vyksta, kaip vyksta ir kas gali atsitikti. O pakliuvus į subtilųjį pasaulį jūs nesuvokiate, kas jame vyksta, kodėl vyksta ir kaip viskas gali baigtis. O tai kelia nerimą, gal net pyktį ar nuoskaudą. Bet tai jau negatyvūs jausmai ir jie greitai jus grąžina į paprastą kasdienybę.
Subtilusis pasaulis žino: žmogus įžengs į jį su savo žemiškuoju protu ir susilies su aukštesniąja sąmone. Bet tam reikalinga pažanga. Reikalinga, kad širdis ir protas naujoves priimtų ramiai, lengvai ir paprastai. Reikalinga, kad žmogus laisva valia įžengtų į subtilųjį pasaulį. Ne noro vedimas, bet savo laisva valia pasiruošęs aukoti savo egoistiškumą ir asmeniškumą ir žengti tuo kitu keliu. Būti tobulais jūs norite visi, bet ne visi įdedate pastangų tokiais tapti. Dažniausiai nenorite atsisakyti savo įtakos kitiems, nenorite prarasti galimybės rinktis ką veikti, kaip gyventi, ką mėgti, ko nemėgti ir t.t.
Žemiškajai sąmonei susiliejus su aukštesniąja sąmone prarandama kontrolė žemiškojo gyvenimo. Teisingiau, žmogus gerai supranta žemiškąjį gyvenimą, bet jis gyvena pagal aukštesniosios sąmonės valią, o joje nebėra nei egoistiškumo, nei asmeniškumo. Tu tampi Kūrėjo vaiku. Tu gyveni amžinybėje. Tau pradeda galioti amžinybės principai. Žemiškojo gyvenimo vingiai tau tampa svarbūs tik tiek, kiek tau reikia atlikti savo užduotis. Tu nebepriklausai kam nors, nebepriklausai net sau – kaip žmogui. Tu priklausai bendrai idėjai, tu gyveni tik vardan tos idėjos, bet kartu, tu kuri save kaip Visatos gyventoją. Tu prisiimi atsakomybę už savo veiksmus visos Visatos atžvilgiu. Ar gali būti svarbūs kažkokie žemiški reikalai (kaip mada, valdžia, garbė), kai tavo elgesys turi įtakos amžinybei? Visi žemiški reikalai bus persipynę su amžinybe, su subtiliojo pasaulio gyvenimu.
Suprantu, kai kam mano laiškai bus nepriimtini, nesuvokiami, net mėginsite ginčytis. Ginčykitės, man tai nei kiek netrukdo. Tai tik parodo, kad jums svarbu suvokti tiesą ir aš tuo džiaugiuosi.
Rašote, kad skubėti į savo tikruosius namus nereikia, nes Siela žino apie juos ir tai, kad turime gyventi žmogaus kūne ir materialiame plane. Bet kaip reiktų suprasti savižudžių sprendimą? Kodėl tai įvyksta? Kodėl žmogus nepajėgus atsispirti tamsiosioms jėgoms (sergant šizofrenija žmogus girdi balsus…). Būčiau labai dėkinga, jei panagrinėtumėte šią problemą, kuri tokia gaji mūsuose…
Labai aciu uz Ramybe…