Aš atėjau. Sukoncentruok dėmesį į mane. Į mano šviesą.
Neskaityk laiško skubėdamas. Tiesiog pirmiau išjausk mane.
Susilieti su Mokytoju, pagauti virpesius, kurie skleidžiasi per laiškus, kartais būna sudėtinga. Bet dabar aš, Pasaulio Motina, tiesiog tave apkabinu. Pajusk mane. Apkabinu, priglaudžiu prie peties ir klausausi tavo žodžių, tavo skausmo ir tavo džiaugsmo. Aš noriu išgirsti, apie ką tu galvoji, kas tave džiugina, o kas neramina. Kai tu kalbėsi – aš tavęs klausysiuosi. Jeigu tavo protas sakys, kad tai netiesa, kad tu kalbiesi su savimi, žinok, aš tave girdžiu. Ir tu mane išgirsi. Kai nukreipsi savo meilės akis į mane – tu mane pajusi. Tu pajusi ramybę, vidinę tylą ir gerumą. Tai esu aš, Pasaulio Motina ir aš noriu tave išgirsti. Neatmesk tokios galimybės. Visai nesvarbu, kada tu skaitysi tą laišką, bet tereikia tau jį atsiversti ir pradėti skaityti – ir aš būsiu šalia.
Man reikia tavęs. Man reikia tavo širdies gerumo, nes tik per tyrą širdį atsiveria tavo siela. Aš noriu, kad tavo siela atsivertų, kad tu leistum savo šviesai skleistis…
Patikėk, šią akimirką tu man svarbiausias. Aš sutelkiu dėmesį į tave, skaitytojau, ir kalbuosi su tavimi. Jei tu atsivertei šį laišką – vadinasi, aš ieškau kontakto su tavimi. Aš noriu tave apgaubti savo meile, savo gerumu. Aš noriu, kad tu leistum sau patikėti, jog esu šalia. Tiesiog užsimerk ir įeik į mane, įeik į save ir pabūkime kartu. Ir kai kitą kartą aš parašysiu laišką, tu jau išjausi mane kaip Draugą. Tu norėsi kalbėtis su manimi kaip su Draugu. Ir tau nereikia laukti kito laiško, nes tu gali kalbėtis su manimi visados, kai to trokšta širdis.
Su meile, Pasaulio Motina.
Susiliek su manimi, pabūkime kartu….