Su sese susitikome paprastam seansui, bet užrašėme Jėzaus maldą. Ji dėjo kodus, aš užrašiau žodžius. Galėčiau įkelt tik maldą, bet norisi pasidalinti informacija, kaip tai vyko. Pradėjus seansą, iškilo vaizdinys: Jėzus klupi atsirėmęs alkūnėmis į akmenį ir meldžiasi Dievui. Tai buvo Jo paskutinis pokalbis su Dievu prieš nukryžiavimo procesą. Norint užrašyti kiekvieną maldos eilutę, reikėjo išjausti Jėzaus būseną, kai Jis meldėsi Dievui. Nes būtent tą akimirką jautėsi labai artimas Jo ryšys su Dievu – Jėzaus pagarba ir meilė Dievui. Dievas leido rinktis Jėzui ar leisti Jam išgyventi kančios kelią ar to išvengti. Dievas galėjo pakeisti Jo likimą, bet Jėzus to atsisakė. Jėzus kalbėjo Dievui apie tai, kad Juo tikint, mylint Jį, žemiškas skausmas nebeturi prasmės. Ir Jėzus nukryžiuotas buvo ne tam, kad atpirktų žmonijos nuodėmes, o tam, kad žmonijai parodytų, kaip Jis tiki Dievu, o vardan to tikėjimo įtvirtinimo, jis pasiruošęs ramiai nueiti visą jam skirtą kančios kelią. Karmos dėsnis veikia iki šiol. Vadinasi už savo nuodėmes kiekvienas žmogus atsako pats. Niekas žmogaus nuodėmių neatpirko ir niekas jų negali pateisinti. Padarei nuodėmę ir pats už ją atsakai ir atsiskaitai. (Ta mintis apie klaidingai suformuotą idėją, kodėl Jėzus buvo nukryžiuotas, kilo mudviem abiem, apie tai net nekalbant, tik vėliau sesė nedrąsiai prasitarė, o man jau buvo išdėstyta mintis apie karmos dėsnio nepanaikinimą). Jėzus savo kančios kelią nuėjo tam, kad parodytų, kaip Jis myli, gerbia savo Tėvą – Dievą ir kaip Jis nori, kad kiekvienas žmogus sugebėtų išjausti būtent tokią pačią meilę savo Tėvui – Dievui.
Pradėjau maldą žodžiais: „Viešpatie, Visatos globėjau…“ ir nuvilnijo Jėzaus mintis: „kreipkis į Dievą paprastai – Tėve, mano mylimas Tėve“
Tėve, mano mylimas Tėve,
Aš kreipiuosi į tave šiandieną
Su begaliniu džiaugsmu širdyje,
Su meile ir dėkingumu.
Didžiosios Meilės srovės teka per mane
Kai tik pakeliu akis į Tave.
Tu mane laimini ir tas palaiminimas
Suteikia man jėgų žengti savuoju keliu.
Tavęs pajautimas išdegina bet kokią abejonę
savimi, bet kokį nerimą.
Aš žinau: Tu mane myli ir
Vardan Tavęs, Tėve, Aš žengiu
savo gyvenimo keliu aukštai pakelta galva
ir su tvirtu žinojimu:
Tu esi mano Jėga. Mano Meilė ir mano Širdis.
Tu esi mano Išmintis ir mano Tikėjimas.
Aš šlovinu gyvenimą, kurį Tu man dovanojai.
Aleliuja
(prisiminkite, tai Jėzaus malda prieš prasidedant Jo kančios keliui. Jis žinojo savo ateitį ir Jis šlovino Dievą ir gyvenimą.
Pradedant maldą, pajuskite, kaip šviesos spindulys iš širdies eina per visą jūsų kūną ir visos ląstelės pradeda vibruoti aukštu dažniu)