Be kategorijos

Kelionė link įsikūnijimo

II meditacija

Vėl pasineriu į būseną, kada truputį išsiskaidau. Pasidėjau sąsiuvinį šalia ir pasineriu į žinojimą.

Brahma suteikė monadai gyvybę. Suteikė Išmintį ir Meilę.

Višnus suteikė veikimo galią.

Šiva suteikė atsinaujinimo ir nuolatinio virsmo procesą.

Jaučiu, kad virš Brahmos, Višnus ir Šyvos yra sąmonė, neturinti išskirtinumo. Tiesiog SĄMONĖ.

Jaučiu, kaip tos trys sąmonės sprendžia į kurio Arkangelo sefirą (arba kitaip sakant – sferą, erdvę) siųsti monadą. Ir jaučiu kaip mane perdavė globoti Arkangelui Mykolui. Jis man pasirodė kaip stiprus strategas, labai disciplinuotas, tikslus. Jis yra visa apimančios Matricos Kūrėjas. Chaoso tvarka jo rankose.

Arkangelo Mykolo sefiroje mano monada auga tūkstančius metų (pagal Žemės laiką). Panašiai kaip mineralas augu į save sugerdama teisingumo, pagarbos, atsakomybės, pareigingumo dėsnius. Parodo, kaip dėsnių sąmonė tvirtinasi manyje.

Aš augu ir pavirstu į AŠ ESU. Savimi apčiuopiu visą visumą. Aš jaučiu save visumoje, kol kas neatsieju savęs nuo Aukščiausios Sąmonės. Tiesiog jaučiu save kaip tos sąmonės dalį ir tiek. Pulsuoju, esu pažinimo džiaugsme. Erdvėje pasimato greitai judančios kibirkštys. Ateina suvokimas, kad tame grožyje yra kažkas konkretaus. Sufokusuoju sąmonę į save. Susirenku. Tampu AŠ ESU, KAS ESU. Suformuoju save kaip būvį. Apjungiu savyje Arkangelo Mykolo man suteiktus dėsnius ir materializuoju save į konkrečią dvasią (esybę). Taip įvyksta pirmasis sąmoningas atsiskyrimas nuo Aukščiausiosios Sąmonės. Šiame lygmenyje jau matau Arkangelą Mykolą ne kaip dėsnių rinkinį, o kaip Dievybę – turinčią formą, turinčią veikimo ir atsinaujinimo patirtį, suvokiančią gyvybės idėją.

Kažkur žemiau jaučiu kunkuliuojančią jausmų jūrą. Jos bangų purslai tarsi nudegina ir per visą kūną nuvilnyja jausmas – Meilė. Suprantu, kad ta jūra mane greitai praris, bet kol kas stengiuosi sukoncentruoti dėmesį į Arkangelo Mykolo Sefirą (sferą, pasaulį).

Arkangelas Mykolas pasižymi daugiasluoksniu suvokimu. Ten, kur aš buvau AŠ ESU, Arkangelas Mykolas buvo strategas, Matricos Kūrėjas. Kur aš esu dvasia – Arkangelas Mykolas yra Mokytojas, Patarėjas, Globėjas. Jis parodo, kad egzistuoja materija. Beribė, tamsesnių atspalvių materija.

Šioje būsenoje buvo svarbu tai, kur nukreipi savo dėmesio energiją. Gali apčiuopti Aukščiausiąją sąmonę, o gali koncentruoti dėmesį į materialesnį pasaulį. Nukreipiant dėmesį į Aukščiausiąją Sąmonę, suvoki, kad ten nėra neįmanomų veiksmų variantų. Ten nėra konkrečios paskirties, ten yra sąmonė, kurioje viskas įmanoma, tik reikia dėmesio energijos ir realizuojasi. Realizuotis gali bet kas, bet impulsas turi ateiti iš tam tikro materijos lygmens. Greitai skriejančios kibirkštys – tai impulsai iš materijos – tai gali realizuotis. Tokio impulso dėka įmanoma sukurti net visą naują pasaulį.

Aukščiausios Sąmonės terpėje nėra neįmanomo. Toje terpėje viskas gali vystytis ir augti. Mėginau apčiuopti kas yra sefira. Aš atėjau per Arkangelo Mykolo sefirą, tai apie tai ir galiu kalbėti, nors tas sefiras turi visi arkangelai. Apie ką nekalbu, tai nereiškia, kad to nėra. Kalbu tik apie tai, ką tą akimirką suvokiu, o tai yra tik tam tikra atskira dalis.

Suvokiau, kad sefira – tai ne pasaulis, kuriame gyvena Arkangelas Mykolas, o tai yra Arkangelo Mykolo sąmonės pasaulis. Būdama AŠ ESU – aš buvau ištirpusi Aukščiausiosios Sąmonės sraute. Būdama AŠ ESU, KAS ESU jau ištirpau Arkangelo Mykolo sąmonės erdvėje (sefiroje). Sukoncentruodama save į dvasią, aš nužengiau į Arkangelo Mykolo ašramą – tam tikro materialumo erdvę, kur yra formos. Ten matėsi daug drakonų. Nusileidusi į dvasią aš kol kas nesuvokiau judėjimo ir veikimo prasmės. Tokių kaip aš, stebinčių aplinką yra daug. Savo formos dar nemačiau. Arkangelas Mykolas žino, kad atėjus laikui aš pajudėsiu iš savęs suvokimo ir apmąstymo vietos.

Kol kas manyje yra tik dėsniai: gyvybės, veiksmo, atsinaujinimo. Jie persipynę su Arkangelo Mykolo dėsniais (principais). Ir aš augu, kol suformuoju ketinimą veikti. Pirmiausia aplanko džiugesys, kad galiu išreikšti anksčiau patirtus Aukščiausios Sąmonės dėsnius per veiksmą. Džiaugsmas, kad galiu prisidėti prie tų dėsnių papildymo, praplėtimo, kad galiu būti Aukščiausios Sąmonės bendrakūrėju. Aš vis dar prisimenu, kas yra Aukščiausioji Sąmonė. Suvokiu, kas yra Išmintis ir Meilė. Ir per mane vis dar eina Aukščiausios Sąmonės pulsacijos virpesiai. Bet, atsidūrusi Arkangelo Mykolo ašrame, aš koncentruoju dėmesį žemyn – į materiją. Kur dėmesys, ten energija. Pamažu atsijungiu nuo prisiminimo, kas yra Aukščiausiosios Sąmonės Išmintis ir Meilė, bet įsijaučiu į galimybę būti bendrakūrėju.

Susiformuoja pirmoji ego struktūra, kurioje susiformuoja ambicijos veikti, realizuoti save materijoje.

Pasirenku Žemę. O Žemė yra Meilės energijos lopšys. Meilė – tai jausmas, o tam išgyventi reikalingas dar vienas kūnas: jausmų kūnas – siela. Arkangelas Mykolas perspėja, kad pirmam nėrimui į materijos vandenyną, aš galiu suformuoti tik vieną sielos kūną. Reikia išmokti išlaikyti dvasios kūno vientisumą sielos plane. Ir kol kas susiformuoja vienintelė užduotis – suformuoti save materijoje. Suformuoti sielos kūną ir įžengti į fizinės materijos kūną. Pažinti gimimo momentą.

Ne visos pirmą kartą suformuotos sielos ryžtasi žengti į gimimo materijoje momentą. Daugelis sielų pasirenka angelų vaidmenį ir gyvena Žemėje nesimaterializuodamos į fizinį kūną. Taip siela susipažįsta su gyvenimu materijoje.

Prieš neriant į sielos planą, Arkangelas Mykolas patikrina mano sąmonės koncentracijos vientisumą. Jei neišlaikai koncentracijos, gali sielos plane išsidalinti į gėrio ir blogio sritis. Bet pirmą kartą neriant į sielos planą dažniausiai visos dvasios sėkmingai pasirenka gėrio ir šviesos pusę, nes jos pačios dar savyje išlaiko ryškius prisiminimus iš Aukščiausios Sąmonės pasaulio. Sudėtingiau būna, kad sielos jau pabūna įsikūnijusios materijoje ir jų žemiškasis ego įgauna egoizmo priemaišų. Tada atsiranda tamsos šešėliai, kurie gali būti įnešti į sielos planą po atsijungimo iš materijos (po fizinio kūno mirties).

Įnėrusi į sielos vandenyną, atsiduriu šventovėje, kur mane pasitinka Deivė. Ji leidžia man pažinti jausmų įvairovę. Aš ten gyvenu vėl daugybę metų, kol suvokiu sielos plano dėsnius. Čia susiformuoja mano naujas kūnas ir nauja ego struktūra, kuri skatina veikti, skatina išgyventi kaip galima daugiau patirčių.

Atsiranda asmeniškumas, noras pačiai daugiau pažinti, išjausti. Atskirtis nuo dieviškosios sąmonės atsiranda dar didesnė. Atsiranda antras ego kūnas: dvasios plano ego, kuris nori individualaus veikimo ir sielos plano ego, kuris nori asmeniškai patirti, išjausti. Sielos plane matau tai, ko dar niekur neteko pamatyti ir pažinti, tai yra, skausmą, baimę, nerimą. Čia veiksmas vyksta daug intensyviau, nei dvasios plane. Ir matau labai daug savyje užsisklendusių sielų. Jos tarsi gyvena savame pasaulyje ir taip atriboja save nuo begalinės meilės ir išminties pasaulio.

Dvasios plane ego suformuojamas kaip įrankis veikti. Sielos plane naujasis ego irgi kaip įrankis pajausti, patirti, pažinti. Ego yra tik įrankiai išreikšti dvasios (esybės) ir sielos valią. Bet, sielai įėjus į materiją, susiformuoja žemiškojo kūno ego. Žemiškajame plane jau yra didžiulė atskirtis nuo dieviškosios sąmonės ir žemiškasis ego persismelkia žemiškuoju negatyvumu. Jei žmogus negeba suvaldyti savo egoizmo, tai užsiteršia žemiškasis ego ir tas negatyvumas persismelkia per sielos ir dvasios plano ego. Juo didesnis užterštumas, tuo sąmonė labiau atsiriboja nuo Aukščiausiosios sąmonės. Sielai skauda, atsiranda nerimas, baimė ir ji, norėdama suvokti, kas vyksta, vėl ir vėl grįžta į įsikūnijimą. Bet dažniausiai įsikūnijime ne išsivalo, o dar labiau pasineria į negatyvumą ir save atriboja nuo dvasios plano. Pamiršta savyje esančią esybės (dvasios) jėgą, atmeta Aukščiausios sąmonės egzistavimo galimybę.

Tyra širdis atveria vartus į dvasios pasaulio pradžią. Vadinasi, siela, tik per žmogaus tyrą širdį gali atsilaisvinti nuo savo ego negatyvios struktūros ir pakilti į šviesą, į dvasios pasaulį. Bet kai žemiškasis egoizmas persismelkia per visus tris planus (dvasios, sielos, įsikūnijimo), tada ego struktūra apsijungia, įgauna savarankiškos sąmonės vientisumą ir tos struktūros atsisakyti darosi labai sunku. Turi būti begalinis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kad būtų galima suformuoti tyrą ketinimą atsilaisvinti nuo negatyviojo ego struktūros. Turi atsisakyti noro save išjausti, save pažinti. Turi atsisakyti noro veikti materijoje ir pasiryžti išeiti į dvasios plano aukščiausiąjį sluoksnį. Į AŠ ESU būseną. Bet tai įmanoma tik Žemėje atsisakius savojo asmeniškumo, individualumo. Tik Žemėje suliejus savo valią su Kūrėjo valia ir visiškai jam atsidavus. Visiškai atsisakius bet kokio asmeninio noro, net ir noro tobulėti, noro padėti, noro savarankiškai veikti. Bet negali atsisakyti noro gyventi, nes nenorėti gyventi – tai egoizmas.

Vienų žmonių negatyviojo ego forma būna tokia stipri, kad ji jau būna apsijungusi per 3 pasaulius ir apnuodijusi net savo dvasios kūną. Ir per dvasios kūną susiliejusi su Antidievais. Tokiu atveju turi būti didžiulė žmogaus valios koncentracija nuolat valdyti savąjį ego, nuolat suvokti jo apraiškas ir koncentruoti savo dėmesį tik į šviesą, į Kūrėjo valią. Tada prasideda ego atsijungimas nuo antidievų dvasios plane, nuo tamsos jėgų sielos plane ir nuo žemiškojo negatyvumo įsikūnijimo plane.

Pirmą kartą dvasiai neriant į sielos planą ir išlaikant prisiminimus apie Aukščiausios Sąmonės Išmintį ir Meilę, nėra pavojaus ego struktūrų susijungimui su tamsos puse.

Meilės deivės Veneros šventykloje aš pažinau jausmus. Mano dvasios kūnas persipynė su naujuoju sielos kūnu. Išmintis apsigaubė besąlygine meile ir aš panorau pažvelgti į Žemės gyvenimą. bet tai padariau pavirtusi angelu ir palydėjusi savo brolio sielą į jo pirmąjį įsikūnijimą Žemėje. Nuostabus laikotarpis buvo. Žemė spinduliavo šviesa. Brolis, įeidamas į Žemės materiją (gimdamas), net nepajuto skausmo, jis nepamiršo savasties. Keletą metų augo meilės erdvėje (apgaubtas sielos šviesos) ir tik būdamas jaunuoliu galutinai atsiskyrė nuo sielos plano ir sufokusavo save į materiją. Aš jam padėjau augti, bręsti, mokytis, kurti. Bet nebuvo neigiamumo, nuo kurio net angelai gali nukentėti. Kai brolis grįžo į sielos planą (gal ir į dvasios planą, nes jis atstovavo kito arkangelo dėsnius, tai jo daugiau neapčiuopiau), aš į materiją palydėjau sesę. Man taip patiko būti angelu, kad net „užsižaidžiau“ ir gavau Arkangelo Mykolo perspėjimą grįžti į dvasios planą mokytis.

Aš grįžau į Arkangelo Mykolo ašramą ir ten mokiausi daugybę tūkstančių žemiško laiko metų. Mano aukštesnioji sąmonė, patyrusi gyvenimą sielos plane ir materijoje, suformavo galimybę suvokti visą visumą tų pasaulių.

Aukščiausiosios sąmonės plane gali vystytis, formuotis viskas. Bet ten yra vientisas aiškumas. O materijoje vientiso aiškumo nebėra. Įsivaizduokite aukščiausiąją sąmonę kaip natūralaus šilko audeklą lengvai plevenantį vėjuje. Gražu, gera, nuostabu, subtilu. O materiją Žemėje įsivaizduokite kaip suraizgytą siūlų kamuolį. Jokio lengvo dvelksmo čia nėra, bet yra daugybė veiksmo, įvairių energijų persipynimo ir visa tai dvasiai suvokti ir pažinti reikia laiko. Ir iki šiol dvasia nuolat apsilanko savo arkangelo ašrame. Nuolat atsineša naujos patirties iš materijos ir mėgina ją suvokti, priderinti prie Aukščiausios Sąmonės pulsavimo vibracijų.

Dvasiai (esybei), patyrusiai įšventinimus sielos plane ir materijoje, prasideda ilgas ir kruopštus darbas savo ašrame, kur turi patirtį suderinti su Arkangelo sąmonės dėsniais. O kartu viską suderinti su kitų arkangelų sąmonės dėsniais.

Tik žmogaus, patyrusio Žemėje nušvitimą, dvasia atsilaisvina ir gali grįžti į AŠ ESU būseną arba iš naujo formuoti savo naujas sielas ir pradėti naują brandos etapą.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *