Be kategorijos

Meditacija: susitikimas su esybe

    Būna, kai per meditaciją mėgini šviesos srautą pakelti iš žemiškosios sąmonės link sielos sąmonės ir esybės sąmonės. Šiandieną aš užsidaviau tikslą pamatyti savo sielą ir savo esybę. Pirma atėjo mintis, kad parodyti galima tik tiems, kurie tiki tuo, ką nori pamatyti, kitu atveju energija neeikvojama. Pagalvojau, kad taip, aš tikiu Kūrėju ir tikiu aukštesnių planų egzistavimu, o tada pasistengiau visas savo mintis ir išgyvenimus palikti žemiškajame plane ir išėjau į ramybės būseną. Galvojau, kaip aš galiu matyti savo sielą, jei tai esu aš. Sugalvojau. Jeigu žemiškajame plane aš savo kūną matau veidrodyje, tai sielos kūną galėčiau matyti sielos plano veidrodyje. Ir tada įvyko tarsi sprogimas. Toks iš niekur atsirado vandens purslų sprogimas ir išryškėjo vaizdas: Angelas sidabriniais šarvais, sidabriniu antveidžiu, net sparnai buvo kieti, sidabriniai. Nustebau, kodėl tokios struktūros angelas? Sako, tai aukšto energinio lygio angelas ir jis toks yra. Mano siekis buvo pamatyti esybę, todėl daugiau nesigilinau į sielos planą.

Rodo vaizdinį, kaip kylu kalnais aukštyn, jau debesys paliko po manimi. Kalno viršūnėje sėdi vyriškis. Tarsi jogas Himalajų kalnuose. Man sako: aš esu tavo esybė (dvasia), sufokusavusi savo dėmesį eteriniame plane. Ne visos esybės būna eteriniame plane. Virš jo galvos matau besisukančią erdvę – daugybę energijų spalvų. Sako: tai mano dėmesio energija. Per šią dėmesio energiją aš paimu informaciją iš dvasios pasaulio pirmapradžio idėjų ir energijų okeano ir transformuoju į Visatos žemesnius planus. Tai reiškia, kad suformuoju galimybes joms realizuotis. Žemesniam plane aš esu sufokusavęs ašramą, kurį savo energija palaiko ir Viešpats Maitrėja. (Bet turiu ir kitų darbų, apie kuriuos tą akimirką nerodysiu).

Eteriniame plane yra nemažai susifokusavusių esybių. Jos iš dvasios plano į žemiškąjį planą perkelia tam tikras idėjas. Pavyzdžiui, mokslo – atradimų srityje, meno, sporto, demokratijos ir t.t. srityse. Aš transformuoju dvasinio augimo idėjas. Prie manęs eteriniame plane prisijungė Viešpats Maitrėja, nes vienas Jo uždavinių – tai mokymas, žmogaus sąmonės auginimas. Dvasinio augimo ašramas yra svarbus tuo, kad tik augant dvasingumui, galima formuoti pasaulį tikslingai. Tada gali skleistis ir tam tikros mokslo žinios, ir visos kitos idėjos. Bet pagrindą viskam sudaro dvasinis augimas. Sufokusuoti dėmesį eteryje gali tik senos, stiprios esybės. Todėl tokia esybė suformuoja ašramą ir į jį kviečia visas sielas, siekiančias pažinimo, kad jos lengviau susijungtų su savo esybe, kuri nėra eteryje, bet kuri siekia perduoti savas idėjas.

Aš transformuoju idėjas iš dvasios plano, jas savo dėmesio energijoje sufokusuoju kaip galimas, suteikiu joms potencialo ir tas idėjas paskirstau savo sieloms, kaip sielos uždavinius, o jos jau dirba su žmogaus sąmone. Tas pačias jau realizuoti paruoštas idėjas gali perimti ir tos sielos, kurios pasijungia į mano ašramą. Jos nelabai skiriasi nuo tame ašrame besilankančių sielų esybių užduočių. Skirtumas tik tas, kad ne visos esybės save sufokusuoja eteryje ir yra naudojama tarsi kosminė stotis (ašramas), kur sielos gali gauti pačią naujausią informaciją.

 Sielos plane veikia tam tikri dėsniai, žemiškajame plane taip pat veikia tam tikri dėsniai, pvz. karmos dėsnis, traukos dėsnis, minčių realizavimo dėsnis ir t.t. Tie planai turi tam tikras egzistavimo taisykles, bet aukštesniame plane jų nėra. Yra tik idėjos, kurias reikia realizuoti, ir aš iš savo pozicijų stebiu, kaip joms pavyksta realizuotis. Todėl yra numatytos gyvenimo linijos – prigimtiniai taškai, kuriuos žmogus turi pasiekti, kad ir kaip jis gyventų. Tik tada jis gali realizuoti esybės numatytas idėjas.

Jūsų televizijoje rodė Dakaro lenktynes. Ten dalyviai turėdavo pasiekti kontrolės postus, juose atsižymėti ir keliauti toliau iki finišo. Kai kurie dalyviai dėl traumų, dėl mašinų gedimų ar kitų priežasčių nebaigė lenktynių. O kai kurie baigė: buvo tie, kuriems sekėsi gerai ir tie, kuriems sekėsi blogiau. Taip ir su žmogaus gyvenimu. Kad jis realizuotų esybės planus, jis turi nugyventi tam tikrą gyvenimo kelią. Jeigu jis gyvena sumaištyje, tai jis nepasiekia kontrolės postų – prigimtinių taškų, ir nugyvena gyvenimą, nerealizavęs esybės idėjų – nepasiekia lenktynių finišo. Bet, jei žmogus kad ir kaip gyvendamas, kad ir ką tame gyvenime veikdamas, pasiekia savo prigimtinius taškus, kurie nurodo jo teisingo vystymosi kryptį, jis eina link finišo. Jis vis daugiau realizuoja savo esybės ir savo sielos uždavinių. Ir mirties akimirką jis jau būną pasiekęs finišą. Vieni lengviau, kiti sunkiau, bet pasiekia savo įsikūnijimo finišą.

Fiziniam kūnui nebuvo labai sunku atlaikyti tos meditacijos, tik truputį pykino ir koordinacija strigo. O galvoje kažkas plėtėsi, norėjosi ją prilaikyti rankomis, kad nesprogtų.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *