Visata yra neapčiuopiama, begalinė. Jūs matote kiek daug žvaigždžių yra danguje, jūs suvokiate Visatos begalybę. Visatoje sklando energinės bangos ir jos yra pačių įvairiausių dažnių. Nuo paties aukščiausio dažnio – Aukščiausios Sąmonės skleidžiamų vibracijų iki žemiausio dažnio – materialios išraiškos. Tame tarpe yra begalė energinių sluoksnių, kurie turi tam tikrą sąmonę. Sąmonės lygiai skiriasi tik sugebėjimu atsiverti Aukščiausiajai Sąmonei. Kiekvienas energinis sluoksnis turi savo dažnį ir savo suvokimo lygmenį. Pagal tai formuojasi veiklos formos. Kas yra aukščiau Kristaus sąmonės, man nedera dabar ir kalbėti, nes informaciją reikia išjausti, o to išjausti jūs dar negalite. Todėl sukoncentruokite dėmesį į Kristaus sąmonės lygį. Tai toks energinis sluoksnis, kuriame susiformavusi sąmonė gali save išskaidyti į tam tikras individualias dalelytes – į esybes (arba dvasias). Kristaus sąmonės lygmenyje, arba kitaip tariant – AŠ ESU, KAS ESU lygmenyje, formuojasi individualybė, kuri jau pasiekia Žemę arba kitą materialią formą ir pradeda savo išraiškos veiklą.
Kodėl tas lygmuo pavadintas Kristaus sąmone? Nes Aukščiausioji Taryba, kuri nuolat formuoja papildomas energijas ir informacijos įnešimą į materialią plotmę, iš to AŠ ESU, KAS ESU lygmens atskyrė individualią būtybę – Kristų ir jį nukreipė į Žemę kaip pranašą, kaip Tiesos ir Meilės skleidėją. Kristus įsikūnijo tiesiogiai į tą laikmetį, kurį numatė kaip patį tinkamiausią jo pranašystei vystytis. Jam nereikėjo reinkarnuotis ir vystytis. Tai tiesioginis AŠ ESU, KAS ESU lygmens sąmonės dalies involiucija į Žemės erdvę dėl tam tikros užduoties įgyvendinimo. Iš to lygmens suformuota esybė gali įsikūnyti į bet kurį Žemės laikotarpį, nes ten egzistuoja Amžinybė. Ir jeigu pastebima, kad būsima Žemės projekcija neatitinka jos vystymosi tikslo, yra nuleidžiama tam tikro pobūdžio energija, kad susibalansuotų vystymasis. Materialiame plane pakeisti dabartinio momento pakeitus praeitį nėra įmanoma, bet energiniame lygmenyje galima labai daug ką pakeisti. Galima pakeisti net dabartinio žmogaus likimą, pakeistus praeitį. Todėl būna momentų, ir dažnai, kai Pakylėtieji Valdovai suorganizuoja tam tikros energijos nuleidimą į Žemės praeitį, kad būtų pakeisti įvykiai, kurie atlaisvina tam tikrus karminius ryšius, pakeičia sielos užduotis ir, žinoma, pasikeičia dabartinis žmogaus likimas. Atrodo, čia ir dabar, šią akimirką žmogui niekas nesikeičia, bet keičiasi praeitis ir keičiasi jo ateitis. Likimas keičia kursą. To dabartyje neužfiksuosi, ir niekada nežinosi, kokia ta ateitis turėjo būti. Praeitis keičiama tik dėl karminių atlaisvinimų, nes karma trukdo sielai įgyvendinti savo užduotis. Niekuomet nėra praeitis keičiama dėl situacijos apsunkinimo. Tai jūs patys puikiai sugebate padaryti. O Pakylėtieji Valdovai, gavę tam tikrus leidimus, suvokdami priežasties ir pasekmės dėsnį, daro pakeitimus praeityje. Pakylėtieji Valdovai įsijungia tada, kai esybė yra save materializavusi į sielą ir į žmogaus įsikūnijimą dabartyje. Jeigu siela nėra įsikūnijime, ji dalyvauja Sielos užduočių paskirstymo forume ir renkasi būsimas užduotis. O materialūs pakeitimai tuo metu negalimi. Viskas įgyvendinama, kai siela yra įsikūnijime, nes visas veiksmas įmanomas tik materialiame plane. Kas būtų, jeigu Pakylėtieji Valdovai keistų praeitį, ateitį, dabartį kaip jie norėtų ir bet kada – tada jau nebūtų prasmės formuoti Žemės ir formuoti žmogaus, kuris turi laisvą valią rinktis. Pirmiausia, kas padaro įtaką dėl būsimo praeities pakeitimo proceso – tai pats žmogus. Jis savo gyvenimo būdu, savo siekiais, savo įdirbiu prieina tokį gyvenimo momentą, kai gali atlikti daugiau, nei šis įsikūnijimas atnešė užduočių. Įgyvendinti naujas užduotis gali trukdyti tam tikri buvę įvykiai praeityje. Todėl yra keičiama to žmogaus buvusio įsikūnijimo tam tikras įvykis, atlaisvinama karma ir tokiu atveju to žmogaus nebespaudžia tam tikras karminis blokas – jis gali laisviau vykdyti savo naujas užduotis, nes sėkmingai įvykdė tai, kas jam buvo nustatyta prieš įsikūnijimą. Niekuomet nekeičiama praeitis žmogaus, kurio energinis lygis žemas ir kuris neįdeda pastangų savęs tobulinimo procese. Kuris neįstengia suvokti dieviškosios meilės prasmės, kuriam neturi įtakos dvasinio pasaulio egzistavimas. Toks žmogus gyvena savo karminiame lygmenyje ir palengva atidirba tai, ką buvo suformavęs ir savo veiksmais toliau kuria naują karmą. Tokia yra dauguma.
Grįžkime prie AŠ ESU, KAS ESU lygmens. Tai sąmonė, kuri yra atsivėrusi Aukščiausiajai Sąmonei. Ji giliau suvokia Visatoje vykstančius procesus ir suvokia savo paskirtį – išskaidyti save į struktūras, kurios galėtų gyventi tam tikroje materialioje plotmėje. Įsivaizduokite, kad iš to lygmens yra susiformavusi sėkla ir pasodinama Žemėje. Ta sėkla turi užaugti į gėlę ir išskleisti nuostabų savo žiedą, džiuginanti savo spalva ir aromatu. Ta sėkla formuoja energiją, kuri yra atiduodama aplinkai. Įsivaizduokite, kad Žemė ir daugybė kitų planetų turi išsiskleisti kaip gėlės žiedai Visatos erdvėje, pripildydami Visatą spalvų gama ir gaiviu aromatu.
AŠ ESU, KAS ESU sąmonės lygmenyje susiformuoja esybė, kuri nusprendžia, kurioje planetoje geriau save realizuotų ir padalija save į dar smulkesnes struktūras. Kai kada viena esybė išsiskaido į milijonus mažų sąmonės dalelyčių, kurios tik pradeda vystytis pačioje grubiausioje formoje arba save jau išskaido į sielas, kurios savyje išlaiko Aukščiausios Sąmonės energiją – dieviškąją energiją. Esybė suskirsto save į sielas ir planuojama į kokį laikotarpį Žemėje (arba kituose pasauliuose) geriausiai nusodinti sielą. Jeigu yra konkreti užduotis, pvz. perduoti labai aukštų vibracijų energiją į Žemę – tai formuojama viena siela, pvz. Kristus su viena užduotimi – priminti žmonėms apie Kūrėjo egzistavimą, jo globą, šilumą, meilę ir galią. Jeigu yra paskirtis kaip tai gėlei, kurią aprašiau, tai esybė gali suformuoti keletą sielų, kad kuo daugiau šviesos išskleistų Žemėje. Vienos esybės sielos įsikūnija beveik vienodu laiku, tai yra tame pačiame amžiuje. Negali būti didžiulės atskirties vienos sielos nuo kitos sielos, kurios priklauso tai pačiai esybei. Kiekviena siela turi savo užduotį, bet jos visos turi vieną paskirtį, nors gyvena skirtingose aplinkose ir skirtingose sąlygose. Išimtinais atvejais būna, kad vienos esybės kelios sielos gyventų viena šalia kitos. Tai dažniausiai būna tada, kai dėl neteisingų sielos išraiškų jų energetika labai susilpnėja ir esybė nebeturi jėgos išlaikyti savo sielas skirtingose pasaulio zonose. Yra bandoma sielas apjungti, surišti stipriais karminiais ryšiais, kad jos kartu įgyvendintų bendrą užduotį. Žmogui neturi būti svarbu, kiek jo esybė turi sielų. Jo kūne, jo kankorėžinėje liaukoje yra konkreti sąmonės dalis, kuri konkrečiai atstovauja vieną sielą. O siela eina per įsikūnijimus tai bręsdama, tai save naikindama. O tai jau svarbu ir žmogui. Jam turi būti svarbu, kokią karmą sielai uždėjo buvę įsikūnijimai ir kokią karmą ji atsinešė į dabartinį gyvenimą ir ką dabar formuoja savo sielos ateičiai.