Kai žmoguje veikia visos septynios čakros, tai per karūnos čakrą ateinanti violetinės spalvos energija savaime išdegina visus negatyvumus, esančius žmoguje ir aplink tą žmogų. Begalinis grožis išsiskleidžia žmogaus gyvenime, kai per jį pasireiškia siela ir esybė. Žmogus tampa švelnus, atidus, pasveriantis kiekvieną žodį, žinantis ką ir kaip pasakyti. Iš jo liejasi Meilė ir Išmintis. Tai tiesiog atgaiva ne tik žmonėms, bet ir Žemei, nes ji nelieka viena su visu žmonijos sukurtu negatyvumu. Pakylėtieji Valdovai negali sunaikinti energijos, kurią sukuria žmogus. Tai pažeistų žmogaus laisvą valią daryti tai, ką nori. Todėl Pakylėtieji Valdovai gali tik įtakoti žmogaus sąmonę, kad jis priimtų teisingus sprendimus, kad pats transformuotų neigiamą energiją į teigiamą. O nušvitęs žmogus tai daro vien tik savo buvimu. Per jį einanti violetinė liepsna degina Žemę ir žmones gaubiantį negatyvumą, vadinasi degina ir sunkiąją karmą. Juo daugiau tokių švyturių būtų Žemėje, tuo lengviau galėtų Žemė atsikvėpti. Tokių žmonių yra ir nebūtinai jie žinomi. Tai vienuoliai, tai mylintys tėvai, tai aukštos vidinės kultūros žmonės, kurie nieko nežino nei apie čakras, nei apie energijas ar apie subtilųjį pasaulį. Bet jie savo kasdienėje veikloje remiasi aukštomis vertybėmis, išskleidžia besąlyginę meilę ir savo elgesiu išspinduliuoja gyvenimo išmintį.
Mirus kūnui, nuo žmogaus atsijungia astralinis (jausmų), mentalinis (minčių), eterinis bei šviesos kūnai. Astralinis kūnas yra žemų vibracijų, jis lieka arti Žemės erdvės ir jeigu žmogus buvo geras, nuoširdus, skleidžiantis gėrį, tai šis astralinis kūnas greitai išsiskaido, nes jis nėra labai tankus. Suformuota gerų jausmų energija išsiskaido Žemės energiniame plane ir ta meilės energija gali pasinaudoti tiek Pakylėtieji Valdovai, tiek angelai, arkangelai, kurdami gėrį žmonėms. Tai gerumo energija, kurios pagalba galima padėti kitiems. Ši energija pačiai sielai nėra reikšminga. Sielai reikšminga tai, kas lieka šviesos kūne, bet apie tai vėliau. Vadinasi, jei žmogus suformavo aukštų vibracijų jausmų pasaulį, šis jo kūnas greitai išsisklaido erdvėje ir jo energija panaudojama pagalbai žmonėms. Taip jūs suprantate mirusių giminaičių pagalbą jums. Tiesiog jaučiate jų globą, jų pagalbą ir tai yra tiesa. Nors čia nėra jokio sąmoningo veiksmo, tiesiog suformuoti jausmai turi sąskambį su jus supančiais gyvenime žmonėmis. Vadinasi ir po kūno mirties, išlieka energinis sąskambis su tais, kuriuos labai mylėjote, gerbėte, globojote. Ta jūsų suformuota jausmų energija ir yra tiesiogiai panaudojama artimiems padėti – tiek gyviems, tiek ir kitiems mirusiesiems. Čia suveikia sąskambio dėsnis, gyvojo žmogaus prisirišimo prie mirusiojo, dėsnis. O sąmonė pasitraukia su šviesos kūnu ir pereina į reinkarnacijos etapą su tam tikru pasiekimų momentumu.
Jei žmogus buvo grubus, piktas, nelaimingas – jo astralinis kūnas būna grubus, tankus, sunkus. Jis taip greitai neišsiskaido po mirties. Jeigu artimieji gyvieji jam paduoda teigiamos minties – maldos, gerų prisiminimų energijos – tai astralinis ir mentalinis kūnai lengviau skaidosi. O kol astralinis kūnas yra grubus, jis neatlaisvina mentalinio kūno, užspaudžia eterinį ir šviesos kūnus. Tada jūs matote tam tikras šmėklas, jaučiate bildesius, sukeltus mirusiųjų. Jaučiatės nesmagiai, nors mirusieji negali jums pakenkti. Būna išimtinų atvejų, kai labai grubi energija turi materialios jėgos, bet tai būna ir dėl kitų priežasčių. Mirusieji jums gali pasirodyti ir sapnuose net po keliasdešimt metų. Vadinasi liko dar dalis neišskaidytos energijos ir tam procesui reikalinga papildoma energija.
Kodėl kalbant apie astralinį pasaulį jūs jaučiatės nemaloniai? Todėl, kad tame lygmenyje lieka tik patys blogiausi žmonių sukurti jausmai. O kai neatsijungia nei mentalinis, nei eterinis kūnas, tai tame lygmenyje lieka tam tikra žmogaus struktūros forma, kuri egzistuoja nesąmoningoje būsenoje. O jeigu žmogus sugalvoja pasitelkti į pagalbą astralinį pasaulį, jis prie savęs prijungia tam tikras šmėklas, o tos šmėklos visados siurbia prisijungusio žmogaus energiją. Prisijungimas gali įvykti per spiritizmo seansus, per kažkokius jūsų sugalvotus ritualus, per ekstrasensinių jėgų panaudojimą. Išlikus mentaliniam kūnui, išlieka tam tikra loginių minčių seka. Ir ta minčių seka gali bendrauti su gyvuoju. Ta minčių seka prisiderina prie gyvojo mąstymo ir pateikia žinias tokias, kokių siekia gyvasis. Jeigu žmogus mirė netikėtai, jo minčių seka turi tam tikrą atmintį. Ekstrasensas gali ta atmintimi pasinaudoti ir papasakoti tai, ką jautė mirusysis. Bet suvokite, tame lygmenyje sielos nebėra. Siela nefunkcionuoja nei astraliniame, nei mentaliniame, nei eteriniame lygmenyje. Ji pasilieka su šviesos kūnu. Jūs niekada nebendraujate su mirusio žmogaus siela. Jūs bendraujate su mirusiojo suformuota ir išlikusia atmintimi, tam tikra minčių seka. Net išlikęs eterinis kūnas negarantuoja susitikimo su mirusiojo siela. Visa tai yra tik tai, ką gyvas būdamas žmogus suformavo – astralinį, mentalinį, eterinį kūnus. Šviesos kūnas pasitraukia su siela ir sąmone. Jie atsijungia nuo to įsikūnijimo. Šviesos kūne lieka siela su visomis veikiančiomis čakromis ir sąmone. Bet tai nėra asmeninė sąmonė būtent tik to mirusiojo žmogaus. To mirusiojo žmogaus sąmonė persipina su prieš tai buvusių įsikūnijimų sąmone, o čakros atspindi visų buvusių įsikūnijimų pasiekimus. Išryškėja užsiblokavimai visų buvusių įsikūnijimų. Ten užsirašo karminės pasekmės. Jeigu tu neatidirbai atsineštos karmos, tai prie jos prisijungia dar nauja karma ir čakros spalvos keičiasi į tamsias. Jų skleidžiama vibracija silpsta, vadinasi, sekantis įsikūnijimas bus tame pačiame vibracijų lygmenyje, kurias skleidžia šviesos kūno čakros. Jeigu užsiblokavusi meilės čakra – įsikūnijime blokuosis meilė, jeigu užsiblokavusi antroji čakra, tai bus sudaromos sudėtingos sąlygos saviraiškai ir t.t.