Dievas yra ir Jis yra Sąmonės taškas su savo paskirtimi, su nustatytomis veiklos ribomis, su atsakomybe už visos Visatos vystymosi darną ir Visatos matricos sėkmingą prisiderinimą prie Visatų matricos. Dievas egzistuoja tam tikrame energiniame lygmenyje. Jis gali kontaktuoti su to paties lygmens gyvybės formomis, gali kontaktuoti su Viešpačiais iš kitų Visatų. Gali bendradarbiauti, paprašyti pagalbos, tarpininkauti. Jis vykdo nurodymus, gautus iš aukštesnio lygmens. Tie nurodymai, kaip jau sakiau, ateina iš Visatų valdymo centro ir jų veikimo amplitudė veikia milijonus metų. Čia nėra taip, kad Dievas šiandien pasitarė su Visatų valdymo centru ir jau rytoj pakeičia Žemės vystymosi eigą. Kai duodamas konkretus impulsas iš Visatų valdymo centro, tai tas impulsas ir veikia milijonus metų. Dievas atsakingas už šių impulsų teisingą pasireiškimą Jo Visatos Matricoje. Jau leidžiantis žemiau Dievo energinio lygmens, galite sutikti Pakylėtuosius Valdovus, Dvasios Mokytojus, galite surasti sielos užduočių formavimo tarnybą, Karminę Valdybą, Amžinybės bibliotekas, Akašos kroniką, Violetinės liepsnos buveinę, Dieviškosios šviesos sklaidos centrą ir daugybę kitų struktūrų, kurios vienaip ar kitaip jau susijusios su Žeme ir žmogumi. Dievas save materializuoja per Kristaus sąmonę, per AŠ ESU, KAS ESU lygmenį. Čia Dievo sąmonė skaidosi į žemesnes struktūras, tame tarpe ir į esybes. Esybės gali nukreipti savo dėmesio koncentraciją į bet kurį Visatos pasaulį. Jos gali pasireikšti bet kuriame lygmenyje, bet kuriame pasaulyje ir tai daro per dar labiau sukoncentruotą energijų tašką – sielą. Sieloje yra sukoncentruotos sąmonės taškas ir suformuota energijų išraiškos sistema – čakros. Dievas save išreiškia per Išmintį ir Meilę, vadinasi prie Sąmonės prisijungia ir Meilė, o tai jau jausmas, kuris gali išsiskaidyti į daugybę kitų jausmų.
Esybė, nusprendusi savo energijos dėmesį sukoncentruoti į išraišką, suformuoja šviesos kūną ir sielą. Siela turi savo formą, ji turi sąmonę ir energinių sūkurių centrus. Iš pradžių tai būna tyras kaip krištolas darinys. Šis darinys atspindi Dieviškąją šviesą. Bet kada jau susiformuoja individualumas, sielos sąmonė sužemina vibracijas ir įeina į šviesos kūną, padengdama jį vaivorykštės spalvomis. Taip individuali sąmonė iš nematerijos pereina į materiją. Esybė išskiria iš savęs šviesos kūną ir formavimosi procese sukoncentruoja iš savęs dėmesį – sąmonę į tą šviesos kūną. Bet kuri aukštų vibracijų energinė forma save išskaidydama, savęs nesunaikina. Ji tik savo energinį dėmesį sukoncentruoja į materialesnį, labiau sukoncentruotą energinį darinį. Todėl esybė, formuodama sielas, savo sąmonę išskaidydama į atskiras dalis, savęs nesunaikina. Ji apjungia save. Susiformavusios sąmonės dalys, įeidamos į šviesos kūnus, jau išspinduliuoja kitokią energiją – šiuo atveju tyro baltumo šviesa prisipildo vaivorykštės spalvų. Taip susiformuoja energiniai sūkuriai – čakros, kurių paskirtis yra energijų priėmimas ir išskleidimas į erdvę. Tai suformuoja galimybę veikti. Šviesos kūnas, gavęs individualią sąmonę (sielą) ir veikiančias čakras, tampa individualybė, kuri įgauna konkrečią savo paskirtį ir prisiima individualias užduotis. Siela neateina į Žemę be užduoties. Nes siela suvokia matricos sistemą ir žino, kodėl jos formuojamos ir kaip jos turės save išreikšti materijoje. Suformuota siela gali keliauti gyventi į bet kurį Visatos tašką. Bet kokiu atveju, ji pirmiausiai apsilanko sielos užduočių formavimo centre ir, atsižvelgiant į ateities matricą, jai yra formuojamos užduotys. Ateities matrica nurodo, kur link turėtų eiti gyvenimo išraiška. Yra suderinama ateities matrica su dabarties matrica ir taip nustatomos užduotys.
Kristaus sąmonė save išskaidė į esybes jau Žemės formavimo momentu. Esybės save išskaidė į sielas, kurios įsitvirtino tam tikroje erdvėje. Jeigu esybė gauna informaciją, kad tam tikroje planetoje sieloms nesiseka tobulėti, savęs išreikšti, tada jos susigrąžina kitas savo sielas iš kitų pasaulių ir siunčia į konkrečią planetą, kuriai reikia jėgos. Taip Žemė buvo papildyta sielomis, atėjusiomis iš Veneros.
Dievas sukūrė žmogų iš meilės ir iš džiaugsmo (kūrė mylėdamas ir be galo džiaugdamasis savo kūriniu). Jis iš savęs ėmė energiją ir formavo žmogų (tai kaip mite Adomas iš šonkaulio padarė Ievą). Jis įdėjo stebuklą į kiekvieną žmogų. Jis suteikė žmogui laisvą valią kurti. Žmogaus kūryba nėra susieta tik su žemiškuoju pasauliu. Jo kūryba pasireiškia Amžinybėje. Tai yra – bendrame laike ir bendroje erdvėje. Kiekvienas žmogaus poelgis sukelia vibracijas ir sužadina kitų žmonių tam tikrus poelgius. Kiekvienas žmogus turi ne tik savo sielos planą, bet ir Dievo planą. Dievas, formuodamas žmogų, įdėjo į jį tam tikrus savo lūkesčius, savo planą.
Dievas ilgai kūrė pasaulius. Numatė kiekvieno pasaulio, kiekvienos formos idėją, prasmę. Apjungė pasaulius į vieną bendrą prasmę. Kiekviena forma vystosi savarankiškai, bet ji turi savo vystymosi atspalvį ir sujungus kelis pasaulius susiformuoja dar didesni planai, dar didesnė matrica. Šia knyga yra siekiama, kad žmogus suvoktų savo didybę, savo nepakartojamą subtilumą. Kad žmogus pažvelgtų į save ne iš žmogiškojo požiūrio, o iš Visatos, iš Dievo pozicijos. Žmogus, kaip ir bet kuri kita būtybė, tai Dievo išsvajota, išmylėta kūryba. Į žmogų yra sudėtos tobuliausios galimybės, tobuliausi jausmai.