Ropliams išlipus iš vandens, dalis jų per tam tikrą laikotarpį pradėjo formuotis į žmogiško pavidalo būtybes. Susiformavo lengvesnis kūnas, formavosi veidas, žmogiška galva. Nors kiautas dar buvo labai kietas, bet elastingas. Svarbiausias momentas – kankorėžinės liaukos suaktyvinimas. Kankorėžinė liauka – tai liauka, esanti tarp smegenų didžiųjų pusrutulių ir smegenėlių arba paprasčiau – ji randasi galvos smegenų centre, taške, kur susikerta dvi tiesės, pravestos per trečios akies tašką (horizontali tiesė) ir per viršugalvį (vertikali tiesė).
Kankorėžinė liauka – tai pats svarbiausias žmogaus organas, kuris tiesiogiai susijęs su Aukščiausiąja Sąmone. Ne veltui ši liauka žmogui bręstant nyksta, nes juo ilgiau žmogus būna žemų vibracijų pasaulyje, tuo ryšys su Dievu silpnėja. Tikėjimas ir religinės pažiūros gal ir nesilpnėja, bet tiesioginis ryšys silpnėja. O tai skatina ir žmogaus kūno imuniteto silpnumą, organizmo nykimą. Kankorėžinė liauka – tai organas į kurį susikoncentruoja žmogaus sąmonė. Protas formuojasi smegenų pagalba, o sąmonė, kuri turi išliekamąją vertę Amžinybės atžvilgiu, formuojasi kankorėžinėje liaukoje. Ji ten egzistuoja, ten įeina visa jau suformuota sielos sąmonė. Kai kankorėžinė liauka nyksta, sąmonė pereina į nematerialią formą. Bet žmogui gimus, jo kūno ląstelė atsineša atmintį apie savo paskirtį, o kankorėžinė liauka atneša sąmonės informaciją į materialų lygmenį.
Žemėje nėra jokių mistinių dalykų. Viskas yra paaiškinama ir viskas turi tam tikrą realumo pagrindą. Todėl negalime sakyti, kad kūnui susiformavus, jo giluminė dalis atjungta nuo kūno ir nemateriali. Ne. Viskas, kas yra Žemėje, turi savo materialumo formą. Tik klausimas ar mokslininkai tai jau aptiko ir paaiškino ar tik ateities mokslui tai skirta. Taigi, kankorėžinė liauka saugo sąmonę. Todėl toks stiprus vaikų ryšys su neregimuoju pasauliu. Nes viskas jam tebėra atvira, nėra užblokavimo. Vaikui vystantis kankorėžinė liauka pradeda silpnėti ir tas tiesioginis betarpiškas Dievo pajautimas išnyksta. Bet, jeigu jūs padarytumėte mokslinius bandymus su labai tikinčiais ir Dievą išjaučiančiais žmonėmis, jūs ten rastumėte gerai funkcionuojančią kankorėžinę liauką. O tie žmonės, nors ir būdami seni, būtų stiprūs, žvalūs, o protas aiškus.
Vandens ropliai dar neturėjo kankorėžinės liaukos, tik mažas jos užuomazgas. Nes ropliams nereikėjo visuminės sąmonės. Jie nesąmoningai formavo savo gyvenimą, pasiremdami instinktais ir intuicija. Bet Dievas formavo sąmoningą būtybę. Jis formavo žmogų, savęs išraišką, galinčią suprasti savo veiksmus, savo veiksmų pasekmes ir galinti kurti. Todėl susiaktyvėjo kankorėžinė liauka ir ropliai tiek fiziškai, tiek psichiškai pradėjo vystytis, keistis ir panašėti į dabartinio žmogaus formą. Dievas išskaidė save į milijonus dalelyčių ir savo sąmonę suformavo į atskiro žmogaus sąmonę. (Dabar nekalbu apie kitas civilizacijas, kitų planetų gyvybę). Išskaidydamas save, Jis save, kaip sąmonę „įtalpino“ į kankorėžinę liauką, bet žmogui suteikė veikimo laisvę ir suformavo veikiančias smegenis. Smegenys be galo sudėtingas mechanizmas, kuris ne tik valdo žmogaus kūną, bet turi ir mąstymo funkciją. Moka apdoroti gaunamą informaciją iš išorės, atsižvelgia į intuiciją ir sudėlioja seką – kas, kodėl, kokios pasekmės, rezultatai ir t.t. Žmogus logiškai mąsto ir priima sprendimus. Tai gyvenimo variklis. Tik smegenų dėka yra suformuojamas sąmoningas veiksmas. Tuo žmogus pradėjo skirtis nuo savo prigimtinio veido – roplio. Žmogus pradėjo mąstyti, pradėjo reikštis jo laisva valia.
Tame laikotarpyje, kai pradėjo veikti smegenys, buvo labai stiprus ryšys su Aukščiausiąja Sąmone. Žemės aplinka buvo suformuota tobulai, kad žmogus galėtų laisvai gyventi, pažinti jį supantį pasaulį ir pasitelkiant savo mąstymo galią, formuoti pilnavertį žmogaus gyvenimą. Tuo metu buvo labai aukštos vibracijos, todėl žmonės lengvai išjautė meilę, gerumą, švelnumą, supratingumą, palaikymą. Vyravo harmonija tarp žmonių, tarp žmonių ir gamtos, tarp žmonių ir Dievo. Į tą pasaulį lengvai atkeliaudavo Aukštesnio energinio lygio būtybės, jos savo išskleidžiama meile palaikydavo, paremdavo žmones ir paskatindavo juos ieškoti naujumo, kurti. Žmonės buvo labai aukšto intelekto, dvasingi ir kūrybingi. Greitai išryškėjo jų vidiniai gabumai. Žemėje vyravo darna, susikalbėjimas ir gerų emocijų, minčių vibracijų išspinduliavimas. Pasireiškė pačios įvairiausios meno šakos.