Grįžkime prie sielos užduočių formavimo centro. Siela gauna užduotį, kuri atitinka Matricos veiklos kryptį. Tai yra, gauna pagrindinę užduotį, kuri skirta visos (šiuo atveju) žmonijos gerovei formuoti. Vadinasi, kiekviena siela turi padaryti kažką, vardan žmonijos gerovės. Nors, jeigu siela sugeba save tinkamai išreikšti, tai kiekvienas jos veiksmas būna skirtas gerovei formuoti. Bet ji turi ir tam tikras konkrečias užduotis, kurios susietos su konkrečiais žmonėmis ir jų gyvenimų tikslais. Žodžiu, įsikūnijusi siela gauna užduotį ir visas galimybes tai užduočiai įgyvendinti. Kai suformuojamos jau visai konkrečios užduotys, yra parenkami žemiškieji tėvai ir formuojamas kūnas, kuriame įsitvirtina siela.
Žemės energinis laukas yra pati grubiausia (tankiausia) išraiška, per kurią Dievas išreiškia save. Todėl čia virsmas prasideda nuo pačių žemiausių vibracijų, bet žmogaus paskirtis ir yra per save tas vibracijas transformuoti į aukštesnes ir išskaidyti Dievo energiją į daug naujų energijos vienetų. Žmogus turi kuriančiąją galią. Jis gali per savo veiklą padauginti dieviškąją energiją. Kiekviena išraiškos forma per savo veiklą kuria energiją – tai yra, daugina dieviškąją energiją. Taip Visatos erdvės pildosi vis atsinaujinančia energija, kuri sudaro sąlygas amžinybei. Energija nuolat atsinaujina, kaip ir žmogaus ląstelės nuolat atsinaujina ir sudaro sąlygas gyvybės išsaugojimui. Žmogus energiją ir naikina, bet čia jau kita pamoka. Žemės energinis laukas yra tankus, todėl prie to lauko yra pritaikyta žmogaus sąmonė, kuri gali formuoti veiklą žemiškajame plane. Žmogaus sąmonė yra labiau ribota, palyginus su sielos sąmone ir jos bendras suvokimo lygmuo yra siauras. Išraiška yra labai konkreti. Bet per tą konkrečią išraišką gali atsiverti stiprūs energiniai srautai, kurie pakelia žmogaus energinį lygį į aukštesnių vibracijų lygį ir pasiekiamas sielos sąmonės vibracijų lygis. Sielos sąmonė susilieja su žmogaus sąmone ir atsiveria nauji žmogaus vidiniai gebėjimai. Žmogaus įgimtas talentas – tai Dievo valios tiesioginė išraiška. Žmogaus darbo rezultatas – tai jo valios pastangos ir jos taip pat labai vertinamos, nes žmogus savo darbu sugeba suformuoti aukštą energinį lygį. Bet, jeigu žmogus atsiveria įgimtam talentui, tas procesas gali vykti daug sklandžiau. Nors, jeigu talentas atsiveria, o sąmonė lieka užsiblokavusi – tai susiformuoja nelaimingi genijai, taip ir nesugebėję savęs išreikšti. Po kiekvieno įsikūnijimo siela grįžta į sielos užduočių formavimo tarnybą ir yra analizuojama kaip pavyko įgyvendinti užduotis: kas trukdė tai atlikti, ką reikėtų patobulinti kitame įsikūnijime. Žmogus, gyvendamas Žemėje, yra atsakingas už sielos užduočių atlikimą. Žmogaus kūnas – protas – jausmai nėra atskirti nuo sielos. Tai yra bendras kūrinys, kuris priima bendrą atsakomybę už išraišką. Protas turi suvokti sielos užduotis ir formuoti žemišką veiklą taip, kad tos užduotys būtų įgyvendintos. Žemiškajame plane yra suformuota atskirties peržengimo galimybė. Tai yra, yra suformuotas ego, kuris atskiria save nuo bendros kosminės sistemos ir suvokia save kaip individualybę. Tai taškas nuo kurio prasideda atsilaisvinimas, augimas. Šis taškas įtvirtina Dievo sąmonės sukoncentruotą dėmesį Žemėje. Dievas iš visumos pereina į individualybę ir tada procesas keičiasi – iš individualumo vėl perinama į visumą. Vadinasi, ego struktūra yra reikalinga. Jos pagrindinė užduotis – suformuoti atskirtį nuo visumos. Žmogaus kūne yra įtvirtintos ir čakros, kurios turi savas paskirtis. Sielos čakra (trečioji čakra) jau atsakinga už ego suvaldymą ir sugebėjimą pereiti tą žemiausią barjerą – atskirties tašką. Tada atsiranda pajautimas, kad esi visumos dalis, kad esi Dievo dalis. Tam procesui įtakos turi žmogaus protas, nes tai pagrindinis įrankis, kurio pagalba formuojamas veiksmas. O veiksmas skatina energijų įsisukimą. Jeigu protas dirba blogai, tai energinių sūkurių energija įsisuka silpnai ir išraiška tampa nekokybiška. Protas turi pakeisti poziciją iš atskirties, individualumo į susiliejimą su siela. Tai yra pripažinimas, kad nesi Žemės valdovas, nesi savo gyvenimo valdovas, bet esi Dievo vaikas, kuris gali sukurti viską, ką nori Dievo suformuotoje saugioje zonoje. Proto pagalba keičiasi vertybių formavimasis ir jų laikymasis. Proto pagalba formuojasi gyvenimo tikslai. Žmogaus sąmonė pakelia vibracijas ir susilieja su sielos sąmone. Ir žmogaus atsakomybė susilieja su sielos atsakomybe. Žmogaus veikla, kad ir būnant atskirties momente, vis tiek palieka antspaudą šviesos kūne, palieka antspaudus energiniuose sūkuriuose (čakrose). Kūnui mirus visa atmintis lieka tam tikrame vibracijų lygmenyje. Tame lygmenyje dirba Karminė Valdyba ir ji nustato priežasčių pasekmes. Už kiekvieną neteisingai suformuotą energijos išraišką reikalinga atsakyti, tai yra, neigiamą energiją performuoti į teigiamą.
Sielos užduočių formavimo tarnyba yra truputį aukštesniame lygyje, nei Karminė Valdyba. Ten išsigrynina pačios sielos veiklos atitikimas programai. O Karminė Valdyba stebi, kaip žmogus dieviškąją energiją transformuoja į griaunančiąją arba kuriančiąją. Jeigu žmogus formuoja griaunančiąją energiją, jis suformuoja sau karmą, o Karminė Valdyba sužiūri, kad tie procesai būtų išspręsti teigiamai. Tai tarsi tam tikri filtrai, kurie išgrynina pačią sielos užduočių esmę nuo to, ką sukūrė žmogus. Bet siela, sugrįždama į Žemę, tuos filtrus susigrąžina, užsideda karmos skraistę ir į Žemę grįžta ne tyra kaip krištolas, o apsunkinta karmos blokų. Sielos užduotis įgyvendinti darosi vis sudėtingiau, nes per karmos blokus mažiau pateka šviesos į žmogaus energinį lauką, vadinasi, vibracijos žemesnės ir žmogui sudaromos sunkesnės išraiškos galimybės. Tenka įdėti daugiau pastangų, norint atidirbti karmą. Šiuo metu situacija tokia, kad žmogus nebeturi laiko vidinei kūrybai, ryšiui su dieviškuoju pasauliu, nes yra įsivėlęs į nuolatinės karmos atidirbimo procesus. Gyvenimas tapo ne kūrybos išraiška, o karmos atidirbimas ir tai nėra tai, ko Dievas siekė.