Pagal Visatos valdymo centro užduotą impulsą yra numatyta, kad bet kuri žemiausia ir grubiausia išraiška turi tobulėti ir kelti vibracijas – dieviškąją energiją formuoti į naujus teigiamus energijos impulsus. Tame procese yra numatytas tiek vidinis, tiek išorinis energijų vibracijų kilimas. Tas procesas turėtų eiti proporcingai subalansuotai. Vidinis žmogaus augimas turėtų atitikti bendros aplinkos augimo tempus. Tai yra, žmogaus sukuriamas vibracijų lygis turėtų atitikti Žemės vibracijų lygį. O į Žemę nuolat yra nuleidžiamos aukštų vibracijų energinės bangos. Jeigu žmogaus neblokuoja karminiai blokai, tai tas bangas jis lengvai priima ir suvokimas atlaisvėja, gyvenimo supratimas tampa aukštesnis, gilesnis, sugebėjimas išskleisti dieviškąją meilę didėja ir jis kuria sau ir aplinkiniams laimingą gyvenimą. Jeigu žmogų spaudžia karminiai blokai, tai tos energinės bangos sukelia vidinius ir fizinius skausmus. Tai atsispindi ir nesėkmėse. Gyvenimo situacijos dar labiau suaštrėja, nes energinės bangos paskatina karminių blokų atlaisvinimą, tai reiškia, kad suaktyvėja karmos atidirbimai. Karma niekur neišnyksta, ją reikia atidirbti. Karma – tai neigiama energija, kurią reikia transformuoti į teigiamą ir tai galima atlikti per teisingus sprendimus tam tikrose gyvenimiškose situacijose: per skausmą, per praradimus. Bet galima palengvinti savo karmos atidirbimą, pasitelkiant maldą arba kreipiantis į Karminę Valdybą. Pats tikriausias ir švariausias tiek savo karmos, tiek šeimos ar šalies karmos atidirbimo metodas – tai sugebėjimas priimti dieviškąją energiją ir ją transformuoti per save, per sėkmingai veikiančias visas čakras. Nes įsisukus septintosios čakros energijos sukūrimui, susiformuoja violetinės spalvos energija, kuri automatiškai degina visą aplink esantį negatyvumą. Bet, žinoma, tai gali padaryti tik tas žmogus, kuris su savo karma jau susitvarkęs ir kurio energiniai sūkuriai veikia sėkmingai.
Siela ateina į Žemę kupina pačių gražiausių jausmų ir tyriausių vilčių. Jos pagrindinė užduotis – išskleisti Dievo Meilę ir Išmintį per savo žemiškąją struktūrą: per žmogaus mintis, žodžius, išreiškiamus jausmus ir kasdienę veiklą. Viskas turi būti suderinta. Žmogaus žodis ir veiksmas turi atitikti siekius ir norus. Turi būti subalansuotas noras su išraiška, su veiksmu. Siela įsilieja į žemiškąją struktūrą ir tampa vienetu. „Aš esu žmogus“ simbolizuoja „Aš esu Dievas“. Vadinasi žmogaus žemiška veikla turi atspindėti Dievo Išmintį ir Meilę. Tada yra sąskambis tarp žmogaus aukščiausiosios dalelytės ir jo kuriamo veiksmo energijos. Kai žmogus save išjaučia vienybėje su aplinka, vienybėje su Dievu, jis suvokia, kad visur ir visados turi egzistuoti palaikymas, supratingumas, tolerancija, pagarba. Žmogus, išjausdamas vienybę su Dievu, su visa aplinka, suvokia, kad jo veiksmas turi prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Kiekviena mintis, kiekvienas ištartas žodis, kiekvienas išreikštas jausmas turi paskatinti vienybės sąskambį, turi susiderinti su visa aplinka, kurioje formuojasi gėris, kurioje formuojasi vystymasis – žemiškos energijos pakylėjimas į aukštesnį lygmenį. Žmogus save suvokia kaip visumos dalelytę, kuri turi dirbti vienybėje su kitais ir kartu, vienas kitam padedant, keisti save, transformuoti save į aukštesnį energinį lygmenį. Ši užduotis nėra lengva, nes turi pakeisti save į tai, ko tu dar nepažįsti, nesuvoki ir nežinai. Turi giliai pasinerti į save, kad ten rastum šviesą ir suvokimą, kur tas kelias veda ir koks turi būti tavo elgesys, kad tuo keliu sėkmingai eitum tu, kartu einant ir kitiems žmonėms. tas kelias vienodai sunkus visiems, todėl reikalingas ypatingas supratingumas, dėmesingumas, tolerancija, pakantumas. Žmogus nežino tikslaus kelio. Jis ieško, jis mėgina jį suprasti ir kiekvienas daro savo ieškojimus. Jie būna ir teisingi, ir klaidingi. Bet tu, žmogau, nežinai kurio kelias tikresnis, teisingesnis. Tu tai gali įvertinti tik gavus rezultatus. O iki rezultatų dar labai toli. Todėl tu žengi tuo keliu klysdamas, kildamas, ieškodamas ir atrasdamas. Taip pat žengia ir kiti. Reikalinga pagarba, tolerancija kito žmogaus ieškojimams, kito žmogaus silpnybėms, klydimams. Tu nežinai, kokią karmą turi susiformavęs tas ar kitas žmogus, kokias užduotis jis turi įgyvendinti ir net kai tu iš jo juokiesi, gal būt, jis deda visas pastangas tam, kad tau būtų geriau gyventi. žmogus turi suvokti, kad gyvena vienybėje su visais žmonėmis. Gal jis vienybėje negyvena su visais dėl savo klaidingo požiūrio, bet jis su visais žmonėmis, su gyvūnais, gamta, angelais yra susietas matricos energetiniais kanalais. Vadinasi, jis gyvena vienybėje su visais. Ir vieno žmogaus veiksmas, kad ir koks jis būtų asmeniškas, atsilieps visumai. Todėl turite suprasti, kad norint būti laimingais, norint lengviau eiti tuo atradimų keliu, reikia gerbti ir palaikyti vienas kitą. Reikia paskatinti kūrybai, saviraiškai. Reikia jį padrąsinti, kai reikia ir padėti. Taip tu formuoji savo išraiškos lengvesnį kelią. Jeigu kitam pavyksta įnešti naujumo į kolektyvinę sąmonę, vadinasi, atsiranda lengvumas tą naujumą suderinti su savo siekiais. Tas naujumas atveria (išvalo) energinius blokus ir tau lengviau atlaisvinti savo suvokimą. Nereikia pavydėti, nereikia piktintis, nereikia smerkti. Tu niekados nežinai, kodėl žmogus elgiasi taip ar kitaip. Jis turi tam savų priežasčių ir tu jo negali nei smerkti, nei labai išaukštinti. Tu privalai jį gerbti, o kai reikia ir sustabdyti jį nuo akivaizdžių klaidų darymo. Dievas nieko nevertina. Jis žino, tai augimo procesas. Tokia yra žmogaus programa. Iš mažos sėklelės turi užaugti gėlė, kuri savo spalvomis ir aromatu džiugintų Visatą. Turi užaugti žmogus, kuris iš riboto suvokimo sugebėtų išskleisti besąlyginę meilę ir sąmonę, apjungiančią visumos procesą. Tu augi. Tu kasdien pereini iš vieno energinio lygmens į kitą. Tu savo elgesiu išspinduliuoji ir sukuri tam tikrą energiją. Ir jeigu ji yra teigiama, tu savo energinį lauką keiti vis aukštesniu dažniu. O kiekvienas aukštesnis dažnis, atveria vis kitą realybės suvokimo lygį: tu matai daugiau, suvoki daugiau. Bet tai ne visados gali tave džiuginti. Pirmiausia, tu, žmogau, turi savo galimybių išraiškoje begalę jausmų formų. Tu išgyveni daugybę jausmų, o kiekvienas jausmas, kaip ir mintis, išspinduliuoja energiją. Jeigu tu gyveni blogų jausmų ir blogų minčių pasaulyje, jos tave slegia, spaudžia, tau darosi nuo įtampos sunku kvėpuoti, sunku gyventi, atsiranda beviltiškumo, beprasmybės jausmas. Tu pasineri stačia galva į tą energinį lygmenį, kuriame labai mažai šviesos. O tamsoje gyveni yra labai sunku. Pirmiausia, tu nematai, kas iš tikro svarbiausia. Tavo suvokimas apribotas laike ir erdvėje, tau svarbu tik tai, kas tau labai asmeniška. Tu nepakeli akių į kitą žmogų, nes tau nesvarbu kaip jis gyvena. Tau svarbu tik tu pats ir tik tai, kas susieta su tavimi. Tu mėgini kelti savo gerovę, bet neatsižvelgi į kitų žmonių gerovę ir tu neformuoji tikslingos bendrosios erdvės. Tu formuoji tik savo erdvę, bet toje erdvėje neįsilieja kitų vibracijų. Savo uždaroje erdvėje, savo uždarose mintyse tu iškreipi bendrą pasaulio vaizdą. Viską matai tik per savo suvokimo filtrus. O jeigu tu gyveni blogio energijos apsuptyje, tai filtrai tamsūs ir tu savo gyvenimą matai ir kuri tik tamsoje. Tu formuoji tik tai, kas tamsu. Nes tik tai tau suvokiama, todėl ir priimtina. Tu matai aplink baimę, skausmą, neviltį ir visa tai realizuojasi paties gyvenime, nes tu formuoji baimę, skausmą, neviltį. Gal būt, toje būsenoje, tau pavyksta iškelti klausimą kodėl taip yra ir tu susimąstai, kur nukreipi savo žvilgsnį. Tu pakeli akis į šalia esančius žmones, tu ieškai tam tikros literatūros, sieki suprasti kaip mąsto kiti žmonės, ką jie vertina, kaip jie elgiasi. Tu nueini į bažnyčią ir išgirsti, kad Dievas yra. Kyla klausimas, kur Jis yra ir kaip Jis gali įtakoti tavo gyvenimą? Ieškai Jo išorėje, ieškai danguje, akis pakėlęs į aukštybes, bet Jo ten nematai. Tada išgirsti, kad Dievas yra tavyje. O kaip tada tau jį suvokti, išjausti, kaip jį ten surasti? Ir kodėl jo reikia ieškoti? Kodėl jis tiesiog neatsiranda sunkiu metu ir neištiesia pagalbos rankos?