Žmogus pats sau turi padėti. Jis turi norėti išeiti į šviesą. Ne tik norėti, bet ir suformuoti atitinkamus veiksmus. Turi keisti savo minčių eigą, turi valdyti emocijas ir turi savo veiklą suformuoti taip, kad įsilietų į bendrą žmonijos veiklą. Tai yra, turi formuoti kuriančiąją energiją. Tavo veiksmai turi atspindėti nuolatinę darnos būseną. Darnos su savo vidumi būseną, kai tavo vidinis balsas šaukia – aš noriu gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Kuriančioji energija – tai džiaugsmas, meilė, gerumas, vidinė šiluma, išmintis, savęs ir kito palaikymas, paskatinimas geresniems darbams, vidinei išraiškai. Tu sieki kurti ir siekti, kad kurtų kiti. Vadinasi, iš savęs neišleisti blogų žodžių, minčių, blogų jausmų. Tavo veiksmai neturi skatinti skausmo, baimės, nevilties. Tu formuoji kuriančiąją energiją, o ji persibalansuoja į vis aukštesnių vibracijų energiją. Ir taip tavo kūryba įsilieja į Amžinybės procesus, nes kūryba neturi ribų. Kūrybinės energijos virsmas nuolat kuria tavo energetikos virpesius vis aukštesniu dažniu. Taip vyksta nuolatinis perėjimas iš žemesnės struktūros į vis aukštesnę.
Kai formuoji griaunančiąją energiją, tu užblokuoji savyje esančią dieviškąją energiją, o tada silpsta tavo energiniai kūnai. Tu silpsti fiziškai, emociškai, psichiškai. Silpsta tavo sielos energija, silpsta šviesos kūnas. Jis visados išlieka tos pačios struktūros, bet jis būna tarsi apkraunamas karmos šarvais. Jam sunku transformuoti dieviškąją energiją į naujų energiją kūrimą. Kūrybos nebelieka, yra tik egzistencija arba nykimas.
Žmogui gyventi Žemėje yra nustatytas tam tikras laikas. Kai kurios sielos turi tik keletą konkrečių užduočių, tai jos ateina, atlieka jas ir išeina. Bet dauguma sielų vis tik turi daugybę jai suformuotų užduočių ir yra duodamas maksimalus laikas joms įgyvendinti. Žmogus Žemėje galėjo gyventi iki 300 metų. Bet ta riba vis mažėjo, kol pasiekė dabartinį maksimumą – 130 metų. Siela galėtų neriboti savo gyvenimo trukmės Žemėje, bet žmogaus suformuota karma turi tiek daug pasekmių, kad kūnas būna pažeistas dar jam negimus. O tai kaip jam funkcionuoti 130 metų? Dėl nuolatinių neteisingų sprendimų formavimo, dėl griaunančios energijos išspinduliavimo, žmogus nuolat kenkia sau ir kitiems. Jis paleidžia „apnuodytas minčių strėlytes“ į kito žmogaus energetiką ir ją susilpnina. Veiksmas turi atoveiksmį. Tos pačios strėlytės grįžta atgal. Atgal tam pačiam žmogui arba jo artimiesiems su kuriais jis karmiškai susijęs ir kurių skausmas liečia jį patį. Taip nuolat kenkiama savo kūnui, jau neatsižvelgiant į tai, kad jį nuodijate negeru maistu ir užterštu oru, kad nepalaikote fizinės formos. Ir siela nebeturi pakankamai laiko įgyvendinti savo programos, savo užduočių. Būna, kad tam tikroms užduotims įgyvendinti nėra reikalingas konkretus žinojimas. Tu tiesiog atsiduri reikiamoje vietoje, reikiamu laiku ir atlieki tai, ką buvai įsipareigojęs. Tai mažosios užduotys, kurios nereikalauja labai didelių energijos sankaupų. Žmogus turi būti suformavęs dideles teigiamos energijos sankaupas, kad galėtų įgyvendinti didžiąsias užduotis. Jos turi aukštesnę vertę, todėl jų įgyvendinimui reikalinga didelė energinė sankaupa. Vadinasi, žmogaus gyvenimas jau turi būti toks, kad mokėtų formuoti kuriančiąją energiją, mokėtų išskleisti besąlyginę meilę ir jo apatinės čakros veiktų nepriekaištingai, suaktyvindamos viršutines čakras. Taip susiformuoja pakankamai daug teigiamos energijos, kuri gali būti panaudota savo gyvenimo užduočių įgyvendinimui.
Kiekviena sielos didžioji užduotis turi teigiamą atspalvį. Bet kuri užduotis turi skatinti virsmą, turi skatinti bendrą žmonijos sąmonės augimą. Vadinasi, kiekviena pagrindinė užduotis yra paremta teigiamu energiniu užtaisu. Jai atlikti irgi reikalinga teigiama energija. Nesumaišykite sielos užduočių su karmos užduotimis. Karmos užduotys gali atnešti ir skausmą kitam žmogui. Tiesiog, tu skausmą suteiki tam, kuris tave kažkada buvo įskaudinęs. Tai yra karminė programa. Jeigu tas kitas žmogus nepasikeičia ir nedaro teisingų sprendimų, tai tam tikrame laiko ir erdvės taške jūs susitinkate ir tu atiduodi jam jo paties sukurtą skausmo programą. Atlieki užduotį, bet ji suteikia skausmo aplinkiniams ir ne visada tas skausmas paskatina žmogų susimąstyti ir atsigręžti į šviesą. Tas skausmas žmogų gali dar labiau sužlugdyti. Atrodo, savo elgesiu tikrai neneši šviesos, bet tai jau karminiai dalykai. Jie ne visados neša šviesą. Tai grynai techniniai dalykai. Sukūrei skausmą kitam, pats jį persiimk ir pakeisk į kitą energiją – atgailos, susitvardymo, meilės energiją.
Jei sukūrei gėrį – gėris tave ir lydės. Sukūrei skausmą, blogį – blogis tave lydės. Karma paremta techniniu procesu. Karmos dėsnis susiformavo daug vėliau, nei atsirado pirmieji žmonės. Šiuo metu Karminė Valdyba apkrauta darbu. Ji pasitelkia į pagalbą arkangelus, angelus, kad tik kuo daugiau būtų suformuota situacijų karmai atidirbti, kad kuo aiškiau ir greičiau žmogus suvoktų, kad blogai elgiasi. Jeigu greičiau suvokia, mažiau daro klaidų ateityje. Todėl karma šiuo laikotarpiu labai suaktyvinta. Žmogus labai greitai gauna „per nagus“ dabartiniame gyvenime. Į kitą gyvenimą persikelia tik labai sudėtingi karminiai ryšiai, kurie jau reikalauja daugelio žmonių teigiamo įdirbio. Asmeninės smulkios karmos pasekmės matosi labai greitai, kai kam net valandos bėgyje. Negalima taip apsunkinti šviesos kūnų su tokia gausybe karmos. Žemės energinio lygmens vibracijos kyla, vadinasi ir žmogus turi derintis prie to lygmens, o kaip jis prisiderins, jei nuolatos gyvens užblokuotas karmos blokais. Lieka tik belstis į žmogaus sąmonę, mokant žmogų tiesiogiai, kalbant apie tai, rašant apie tai. Būkite protingi ir įvertinkite tai, ką kuriate. Karma neatsiejama nuo tavo blogų minčių, jausmų, veiksmų. Tereikia tau susinervinti, supykti ir išspinduliuoji tamsų debesį, juo apgaubdamas save ir aplinkinius. O aplinkiniai, jeigu nėra laimingi ir mylintys, vadinasi yra pažeidžiami ir tą debesį įsileidžia į savo energinį lauką, taip susigadindami savo nuotaiką, savo mintis ir savo veiksmus.