Ką jūs darote gyvenime neteisingai, tikriausiai, suprantate ir patys. Aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, apie ką pagalvojate mažiausiai, bet kas turi didelę įtaką jūsų gyvenimui. Niekaip nepasieksite savo Aukso amžiaus, jeigu jau dabar neatkreipsite dėmesio į tai, kaip gyvenate. Ir nesvarbu ar jūs gyvenate turtingai, ar vargingai, ar šiltuose kraštuose, ar šiaurėje, jūs visur tiesiog gyvenate. Jūs formuojate mintis, jausmus, kuriuos palydi tam tikri veiksmai. Jūs visados naudojate dieviškos energijos resursus. O jeigu nemokate jų tausoti, jeigu nemokate atsiverti Dievui, tie resursai baigiasi. Jeigu nemokate formuoti gerų emocijų sau ir aplinkiniams, tai tų resursų ir nepapildote. Kai gyvybinė (dieviškoji) energija pradeda sekti, mažėti, jūsų gyvenimas praranda jėgą. Atsiranda nesėkmės, ligos. O tada dar labiau palūžtate ir pasineriate į nesėkmių, skausmo ir nevilties liūną. Kaip tada su jumis kalbėtis apie Visatos reikalus? Jums jie visai neįdomūs, jūs visai neturite nei jėgos, nei motyvacijos kažką aiškintis, mėginti suvokti, tuo labiau, mėginti gyventi pagal Visatos dėsnius. Vadinasi, aš galiu kalbėtis tik su tais, kurie yra laimingi, arba bent jau trokšta tokiais būti. Jeigu tu nenori būti laimingu, tai tau visai nesvarbu, kad egzistuoja jėgos, kurios gali padėti tapti laimingais. Sakysite, visi nori būti laimingais. Noras neturi kuriančiosios galios. Reikia norą papildyti pastangomis, vidiniu siekiu, tyru ketinimu. Sėdint prie TV, tu netapsi TV žvaigžde. Taip ir čia, jei svajojate apie laimingą gyvenimą ir neįdedante savo pastangų to siekti – jo nebus.
Kas mėgsta skųstis gyvenimu, aimanuoti, kaip jam blogai ir sunku, tai net neverta imti tos knygos į rankas. Čia nėra nei vieno punkto, kur būtų parašyta: laimė – tai dovana, norėk ir gausi. Ne, stebuklus jūs kuriate patys. Tik savo pastangų dėka galite išmokti jaustis laimingais ir sukurti gerą aplinką kitiems. Tik vidinių pastangų dėka tai galite pasiekti. O aš galiu tik patarti, kur jūs eikvojate energiją, kur jūs apsunkinate savo gyvenimą. Gyvenime nėra jokios mistikos. Yra griežtos taisyklės, yra Visatos dėsniai. Gali jų nežinoti, gali juos neigti, bet jie egzistuoja. Ir kaip sakoma: įstatymų nežinojimas, neatleidžia nuo atsakomybės. Jeigu tu nežinai, kaip kuri karmą, tai nereiškia, kad ji nesusiformuos ir tau nereikės jos atidirbti. Elgiesi neteisingai, eikvoji gyvybinę energiją – formuoji sau karmą. Apsunkini savo gyvenimą.
Pakalbėkim apie karą, apie tai, kur jūs neteisingai naudojate savo energiją. Karas, ir nesvarbu kaip jį vadintumėte: vardan dievo, vardan savo šalies, vardan rasės – lieka karu. Žudymas – tai veiksmas, suformuojantis karmą. Nesvarbu, kokiais šūkiais vadovaujatės žudydami, prisiminkite, jūs žudote. O tai jau dieviškos gyvybės atėmimas prieš žmogaus valią ir tai suformuoja karmą. Tik savigyna ir savo šeimos gyvybės gelbėjimas gali apsaugoti nuo karmos, jeigu tu nužudei žmogų. Kitu atveju, tai labai sunki karma. Ir ši karma sudaro labai galingą egregorą, nes susijungia su tomis karmomis, kurias suformavo kare dalyvavę žmonės. Taip susiformuoja tautos karma, organizacijos karma ir t.t. Vadinasi ją reikės atidirbti tiems, kas toje šalyje gims arba bent jau bus energiniais ryšiais susieti su ta šalimi. Tiems teks išgyventi arba panašią suirutę savo gyvenimo atžvilgiu, arba bus sudaromos sąlygos priimti teisingus sprendimus ginant kitų teises. Ir nesvarbu: ar žmonių, ar gyvūnų, ar gamtos teisė būti apsaugotai nuo teršalų ir kitokių pavojų. Sprendimai bus formuojami įvairiai, bet pagalvokite, kiek vis tik apkraunate savo ateitį, savo vaikų ateitį dabar dalyvaudami kare. Buvo laikai, kai karas buvo priverstinė aplinkybė – kariaujančios šalys užgrobdavo kitas šalis, pasirinkimo laisvės nebeliko. Bet ir kare buvo įmanoma išsaugoti vidines vertybes. Kai kurie žmonės tas vertybes tik sustiprindavo apsunkintose gyvenimo sąlygose. Tikėjimas Dievu tik sustiprėdavo. Jie sugebėdavo atidirbti savo gyvenimų suformuotas karmas ir išlikdami ištikimi savo idealams, išlikdami stipri tikėjimu Dievu. Jie suformavo aukštą pasiekimų momentumą ir dabar į Žemę sugrįžta su išsaugotu džiaugsmu gyventi ir didžiuliu noru skleisti besąlyginę meilę ir išmintį į pasaulį. Tokie žmonės sugeba gyventi džiaugsme, pozityvioje būsenoje. Jie gal nesuvokia savo buvusių išgyvenimų (nes jų neprisimena), bet išlieka džiaugsmas, kad gali gyventi kai saulė šviečia ramiai, kai dangus nebaugina mirtimi. Jie mėgaujasi gyvenimu iš prigimties ir mokosi kuo daugiau atiduoti kitiems, taip sukurdami laimę sau ir kitiems. Tokie žmonės suvokia – reikia laimę kurti paties ir reikia jausti dėkingumą likimui (Dievui) už tai, kad yra geros sąlygos tai laimei išspinduliuoti. Turite sveikas rankas, kojas, gerai dirba plaučiai, širdis, protas veikia nepriekaištingai ir aplinka gera. Geras oras, geras vanduo, pakankamai maisto, šiltas būstas ir daug gerų žmonių aplinkui. Visa tai žmogui tiesiog gyvenimas duoda. Bet žmogaus sąmonės filtrai tai iškraipo: „man per mažai, man per sunku, kitam lengviau ir t.t.“, sąmonės filtrai iškreipia realybę. Matai pasaulį per savo įpročių, prisirišimų, savo charakterio bruožų suformuotus filtrus. Nesvarbu, koks pasaulis yra šiuo metu aplink tave, tu jį matai taip, kaip tu jautiesi. Jautiesi laimingas – tas pasaulis išryškina geruosius aspektus. Jautiesi piktas ir nelaimingas – tavo pasaulyje išryškėja daug blogio, skausmo, nevilties. Pasaulis visados pilnas pačių įvairiausių atspalvių. O tuos atspalvius jau pats žmogus išryškina per savo suvokimo filtrus. Vadinasi, jūs savo gyvenimą sugebate apsunkinti ir savo požiūriu į gyvenimą. O požiūris priklauso tik nuo jūsų. Žinoma, daug kas daro įtaką to požiūrio susiformavimui, bet priversti tave mąstyti kitaip, pagal kito valią – niekas negali. Tu visados gali savo požiūrį keisti, tik tam reikalingos tavo vidinės pastangos. Nuoširdus įdirbis matyti žmonėse tai, ką jie turi geriausio, matyti aplinkoje tai, kas gražiausia, padeda keisti įprotį visur matyti tik skausmą ir blogį. Niekas nepataria užsidėti rožinius akinius ir neigti tai, kas skausminga ir negera. Nereikia tik skirti savo nuolatinio dėmesio tam blogiui. Pirmiausia, tu net nežinai, kas iš tikro yra blogai. Pvz. draugę paliko vyras. Tu jau smerki vyrą, koks jis niekšas, paliko moterį su vaikais. O gal tavo draugė buvo tinginė, gal ji visiškai nemokėjo džiaugtis gyvenimu, gal tik skundėsi, kaip jai blogai, o nedėjo pastangų, kad būtų pati laiminga ir vyrui būtų gera šalia jos? Nežinai, o jau vertini situaciją per savo suvokimo filtrą ir skleidi negatyvumą. Nustokite vertinti. Jūs priimkite situaciją kaip faktą. Jeigu reikia jūsų pagalbos – padėkite. Nereikia pagalbos – faktas priimtas, vertinimo nereikia. Vertinimas – tai energijos eikvojimas. Savo vertinimu ir apkalbomis tu sukuri savo egoistinį pasitenkinimą, kad kažkam blogiau, kažkas blogesnis ir t.t. Vadinasi, kuri tik negatyvumą. Pagalvokite, dirbate žurnale, kuriame formuojamos apkalbos – tai ko vertas jūsų darbas? O dirbate daug, renkate informaciją, formuojate tekstus, dirbate ilgai ir… neprasmingai, dar net kenksmingai, nes švaistote savo energiją ir savo gyvenimo laiką ir tokių darbų yra labai daug.