Susiformavo Lemūrija. Žemynas, kuriame gyveno pirmieji fiziniai Žemės gyventojai, vadinamieji lemūriečiai (prieš tai žmonija egzistavo eteriniais kūnais, eteriniame žemės sluoksnyje). Nors lemūriečiai išnyko, bet jų sąmonė išliko gyva Amžinybės erdvėje, todėl nuolat pasitaiko dabar gyvenančių žmonių, kurie vienaip ar kitaip atsimena Lemūrijos laikus. Vanduo buvo tyras, oras švarus, energetika aukšto dažnio – todėl gyvenimas buvo kupinas gražaus tarpusavio bendravimo, darnos, susiklausymo. Lemūriečiai buvo liekni, aukšti, jie maitinosi tik gamtos teikiamomis gėrybėmis: uogomis, vaisiais, sėklomis, laukinėmis daržovėmis, žolėmis ir , žinoma, gyvuoju vandeniu. Gamtos sąlygos leido gyventi be rūpesčių. Orai tik atgaivindavo Žemę, stichinių nelaimių nebūdavo.
Žemė atsigavo. Iš jos branduolio pradėjo skleistis Meilės energija. Atsirado sąskambis su žmonių širdyse esančia meile, todėl Žemė dovanojo žmogui pačias geriausias gyvenimo sąlygas. Toks nuostabus žmonijos laikotarpis tęsėsi daugybę tūkstančių metų. Lemūriečiai sukūrė galingą techniką, sugebėjo aplankyti kitus pasaulius ir tada įvyko netikėtas įvykis – lemūriečiai pasigavo virusą kitoje planetoje. Tas virusas – tai negatyvūs jausmai. Ilgą Lemūrijos gyvavimo laikotarpį žmonės nesuvokė, kas yra negatyvumas. Tokio žodžio ir tokios prasmės nebuvo. Neegzistavo blogis. O viename iš aplankytų pasaulių jie susidūrė su negatyvumu ir tas negatyvumas įsirėžė į jų energinį lauką. Tuo sužemino dalies lemūriečių energinį lauką, o vėliau apėmė ir visą Lemūriją. Nuo to laikotarpio buvo nuspręsta Aukščiausios Sąmonės Taryboje – nebeleisti kontaktuoti pasauliams skirtingo išsivystymo lygio. Teisingiau, neleisti kontaktuoti tol, kol gyvybė nepažengs tiek savo vystymosi laikotarpyje, kad jau nebegalės pakenkti kitai būtybei. Atsižvelgiant į dabartinę žmonijos situaciją, yra aišku, kad kontakto su kita civilizacija dar greitai nebus, nors ir pavyksta jums užfiksuoti kai kuriuos jų pasirodymus Žemės erdvėje. Parsinešus negatyvumo virusą į Žemę, jos energinio lauko vibracijos smarkiai smuko. Žemė nebuvo įpratusi prie tokio žemo energinio lauko dažnio, tad įvyko Žemės drebėjimai ir Lemūrija paskendo, išliko tik dalis lemūriečių, kurie peržengė į kitą vystymosi etapą.
Aukščiausioji Sąmonės Taryba (kuriai patikėta materialių pasaulių priežiūra) nusprendė, kad ir Žemės gyventojams turi pradėti veikti karmos dėsnis: kai yra padaromi neteisingi sprendimai už juos reikia atsakyti. Lemūrijos laikais karmos dėsnis neveikė. Jeigu lemūriečiams ir nepasisekdavo ką nors tinkamai atlikti, tai nereiškia, kad jie formuodavo karmą. Tiesiog, karma – tai negatyvi energija, kurią reikia pakeisti teigiama energija. Lemūrijos laikais vyravo tik aukšto lygio energija. Neigiamos nebuvo, kaip ir nebuvo karmos dėsnio. Lemūriečius aplankydavo daugybė svečių iš įvairių žvaigždynų (dar neegzistavo draudimas lankytis kituose pasauliuose), nes atitiko bendras energinis laukas ir tai leido svečiams lengvai kontaktuoti su Žemės gyventojais. Lemūriečiai juos galėjo priimti, su jais bendrauti. Todėl kultūra, technika, inžinerija vystėsi labai sparčiai. Buvo pastatyti statiniai, gerokai pralenkę dabartinių mūsų statinių lygį, nes jie buvo statomi pagal kitokio suvokimo standartus. Kaip meno sričių buvo begalinė įvairovė, taip ir mokslo krypčių, techninių gamybų buvo pačių įvairiausių. Lemūriečiai ne tik patys kūrė, bet lankydavosi kituose pasauliuose, padėjo ten vystyti tų pasaulių gyventojų gyvenimo progresą. Buvo aukšto lygio tarpusavio bendravimas tarp pasaulių. Ką jūs dabar laikote savo nematerialiais Mokytojais, Lemūrijos laikais jie buvo materialūs ir labai realūs. Gal jų judėjimo plastika buvo lengvesnė, gal jiems nereikėjo Žemės maisto, bet bendrauti su žmonėmis galėjo lengvai ir paprastai. Ir, svarbiausia, lemūriečiams pavykdavo suvokti apie ką kalba aukštesnio išsivystymo lygio būtybės. Lemūriečiai suvokė, kad jie savo veikla, savo elgesiu išreiškia Dievo valią. Jie nevadino savo Kūrėjo Dievu. Vadino Aukščiausiąja Visumine Sąmone, kuri apjungia visą sąmonę, kuri apjungia visą materialų ir nematerialų pasaulį. Ir jie suvokė, kad ta Sąmonė yra aukščiau visko, kad reikia ją gerbti ir kaip galima aktyviau ją išreikšti per save materialiame gyvenime. Kodėl buvo labiau vertinama Išmintis, nei Meilė? Nes Meilė buvo savaime suprantama energija, be kurios tiesiog neįmanoma gyventi. Meilė, gerumas – tai buvo visa ko pagrindas. Ir toje terpėje egzistavo lemūrietis ir kūrė. O kūrė, pasiremdamas savo protu ir gaudamas impulsus iš Aukščiausios Sąmonės. Žmogus žinojo, kaip jis turi elgtis, gyventi, kad jo protas visados būtų atviras impulsams iš Aukščiausios Sąmonės. Tokius impulsus iš aukščiausios Sąmonės ir dabar gauna Žemėje gyvenantys genijai. Be tų impulsų nebūtų didžiųjų atradimų nei vienoje mokslo ar meno srityje. Lemūriečiai žinojo kaip išreikšti savo dieną, kad visados išliktų atviri impulsų priėmimui. Jie tai brangino, vertino ir gerbė Aukščiausiąją Sąmonę, nes suvokė jos realią galią ir įtaką jų pačių gyvenimui.
Aukščiausioji Sąmonės Taryba yra suformavusi daugybę darbinių komandų, kurios yra atsakingos už vieną ar kitą veiklą. Šių funkcijų yra įvairiausių ir jų visų žmogui nesuvokti, nes dalis komandų atsako už kitų pasaulių vystymąsi. Pakylėtųjų Valdovų komandą sudaro ne tik Žemėje susiformavusios nušvitusios sielos, bet ir kitų žvaigždynų atstovai, kurie kuruoja bendrą veiklą tam tikrame energiniame lygmenyje. Tuos lygmenis galima grubiai suskirstyti į tam tikrus sluoksnius ir kiekvienas sluoksnis apima tam tikrą materialumo zoną. Įsivaizduokite Žemę, kaip piramidės apačioje esantį sluoksnį, o piramidės viršuje spindi Aukščiausios Sąmonės Taryba, kuri visiškai atsiduoda Aukščiausiam Protui, visa ko esmei.
Lemūriečiai lengvai bendravo su virš jų egzistuojančių aukštesnio energinio sluoksnio atstovais. O tas sluoksnis turi savo pasluoksnius, kurie suskirstyti į atskirus savarankiškus sluoksnius ir kiekvienas sluoksnis turi savo sąmonės formą ir savo paskirtį. Tai tiesioginė pagalba žmonėms, kad jie galėtų išreikšti Aukščiausiąją Sąmonę per savo veiklą Žemėje.