Kai visiškai paneigiau tiesą, kad Dievas yra ir kai leidau jums Juo netikėti, dabar jau pradėsiu kalbėti, ką reiškia Tikėti ir Pasitikėti Dievu. Tuo metu jau pradeda sėkmingai veikti penktoji čakra – dieviškosios sąmonės suvokimo čakra. Žmogus jau yra įvaldęs savo ego troškimus, aistras, žmogus jau moka įsiklausyti į savo vidinį balsą ir su juo gyventi, jau moka išjausti tyresnius jausmus ir jo gyvenimo būdas atspindi tam tikras vertybes. Jo gyvenimiškoji išraiška būna verta pagarbos. Žmogus suvokia save visumos dalimi, jis suvokia savo atsakomybę, jis išspinduliuoja teigiamą energiją ir jis pradeda savyje išjausti ryšį su Jėga, kuri egzistuoja ir kurią galima panaudoti savo žemiškojoje išraiškoje. Jeigu dieviškoji sąmonė atsiveria žmogui, kurio ego vis dar nesuvaldytas, tai susiformuoja juodieji magai, tironai, įvairių slaptų organizacijų vadovai, kurie moka tą jėgą įvaldyti, bet ją panaudoja egoistiniams tikslams. Kai ego yra suvaldomas, arba jo jau nebėra žmogaus struktūroje, tai tos Jėgos panaudojimas atneša didžiulį gėrį Žemei, žmonėms. Žmogus suvokia, kad Tikint ir Pasitikint Dievu (jis suvokia, kad egzistuoja Aukščiausias Protas ir Galia), galima padaryti daug daugiau, nei naudojant savo jėgas. Žmogaus jėgos išraiška neturi didelės amplitudės, bet kada susilieja žmogaus sąmonė su Aukščiausiąja Sąmone – išraiškos amplitudė žymiai padidėja. Energija veikia daug stipriau ir galingiau. Jeigu žmogus Tiki ir Pasitiki Dievu, jo mintis turi didesnę jėgą. Pvz., nori padėti kitam žmogui – minties energija užgauna ne tik konkrečiai tą žmogų, bet ir visą to žmogaus aplinką. Pati situacija formuojasi taip, kad tampa lengviau tam žmogui padėti. Į žmogaus veiklą įsijungia papildoma Jėga – Tikėjimo ir Pasitikėjimo Dievu Jėga. Juk būna jūsų gyvenime tokių momentų, kai žmogus išgyja nuo sunkios ligos vien tikėjimo, maldos dėka. Nes tuo metu prie žmogaus minties prisijungia Tikėjimo ir Pasitikėjimo Dievu Jėga. Tai žmogaus protui nesuvaldoma ir neapčiuopiama jėga. Ji veikia daug stipriau, plačiau ir nepriklauso tik nuo žmogaus išorinių pastangų. Pakanka vidinio Tikėjimo ir Pasitikėjimo Aukščiausiąja Jėga. Kai žmogus pradeda apčiuopti jog jo gyvenimui įtakos turi kažkas neregimo, jis pradeda įvertinti to „kažko“ galią. Jis pradeda pajusti, kad tas „kažkas“ yra jo draugas. Ir lengviausia jį pavadinti Dievu, Alachu, Kūrėju. Tai begalinė jėga, kuri, pirmiausia, yra draugas žmogui, jo dalis (tai ne priešas). Žmogus pajaučia, kad galima pasitikėti tuo Draugu, kad galima pasijusti saugomam, globojamam, mylimam. O visa tai kelia žmogaus vibracijas. O kai kelia vibracijas, tai dar lengviau susilieti su dieviškąja meilės energija, su Aukščiausiąja Sąmone. Žmogus pradeda suvokti, kad jo gyvenime svarbiau yra išreikšti Aukščiausiojo valią, o ne savo egoistinę valią. Nes kai išreiški Aukščiausiojo valią, tu įsilieji į bendrą gyvenimą, tu įsilieji į Žemės brandos kelią. Tu prisiimi atsakomybę ne tik už save ir savo veiksmus, bet už visą žmoniją. Tau svarbu, kad visi žmonės elgtųsi teisingai, išmintingai, kad visi mažintų savo karmą, o ne ją didintų. Nes kai didini asmeninę karmą, tai tie karminiai blokai susijungia tarpusavyje ir užspaudžia visos Žemės (ir žmonijos) energetiką. Tu suvoki, kad turi padėti kitam žmogui, kad negali būti atskirties tarp žmonių, kad turi formuotis visuotinė gerovė. O kaip tu išreikši tą pagalbą, tai jau kiekvieno asmeninis sprendimas. Gali tiesiog melstis, skaityti violetinės liepsnos liepinius ir valyti Žemę gaubiantį negatyvumą. Gali per savo kasdienę veiklą, bendravimą su žmonėmis išspinduliuoti Meilę ir Išmintį, gali atlikti labai svarbius darbus, kurti organizacijas, ginti žmonių ir gyvūnų teises, eiti į politiką ir formuoti bendros gerovės siekiančią politiką. Sprendimų yra daug ir įvairių. Svarbu pats suvokimas, kad reikalinga siekti visuotinės gerovės ir kad tai galima lengviausiai padaryti pasitelkiant Tikėjimą ir Pasitikėjimą Dievu, pasitelkiant Visatoje egzistuojančią Gėrio Jėgą. Vis įvertinant tai, kad Dievo energijos veikimo amplitudė yra daug didesnė nei žmogaus. Tai yra siektina. Žmogus sąmoningai turi norėti suderinti savo vibracijas su dieviškosios energijos vibracija ir taip įgauti didesnę veikimo galią. Jeigu jums dar sunkiau sekasi susitvarkyti su savo mintimis ir jausmais, jeigu jūsų veiksmai vis dar neatspindi aukštos moralės normų, jūs vis tiek galite (ir turite) sąmoningai siekti bendravimo su Dievu. Todėl ir rekomenduojama melstis, rekomenduojama kalbėtis su juo. Jūs skiriate savo dėmesio energiją Dievui, vadinasi, jos gaunate ir atgal. Juk veikia dėsnis – kur sutelktas jūsų dėmesys, ten teka jūsų energija ir visados suveikia grįžtamasis ryšys. Į jus įteka didesnis srautas dieviškosios energijos, jūs savo energinį lauką pripildote aukštų vibracijų energija. Taip valotės patys: valote savo karminius blokus, senų tiesų blokus, valote ir aplinką.
Aukščiausios Sąmonės suformuota idėja – sukoncentruoti Aukščiausios Sąmonės energiją į patį grubiausią materijos tašką ir save išskleisti. Šiuo atveju, išskleisti save per žmogaus gyvenimą. Išskleisti dieviškąją energiją per žmogaus elgesį. Juo labiau Aukščiausiajai Sąmonei pavyks save išreikšti per žmogaus elgesį, tuo daugiau papildomos energijos susiformuos erdvėje. Nes dieviškoji energija dauginasi per žmogaus išreiškiamas mintis, jausmus, veiksmus. Nėra svarbu, ką žmogus daro savo gyvenime, bet svarbu kaip tai daro. Kokios energijos pagrindu jis formuoja savo veiksmą. O energijos būna dviejų rūšių: kuriančioji ir griaunančioji. Norint išreikšti laisvą valią buvo suformuotas dualumas: gėris ir blogis, šviesa ir tamsa. Tuo pagrindu susiformavo galimybė formuoti kuriančiąją arba griaunančiąją energiją.
Dualumas egzistuoja visoje Visatoje. Juo materialesnė energijos išraiška, tuo dualumas turi didesnę reikšmę – abi priešybės turi didesnę įtaką žmogui. Kai vibracijos kyla – tamsioji energija po truputį skaidosi, retėja, įgauna kitą prasmę ir ne taip kategoriškai pasireiškia, kaip pvz., Žemėje pasireiškia blogis. Blogis, tamsioji jėga egzistuoja visoje materijoje (Aukščiausios Sąmonės Šaltinyje blogio nėra net užuomazgos). Ji turi savo jėgą, savo paskirtį, savo veikimo diapazoną. Žemiškojoje materijoje ši jėga aiškiai apčiuopiama ir suvokiama. Yra Gėris ir yra Blogis. Yra Šviesa ir Tamsa. Šios dvi skirtingos struktūros viena kitą papildo arba viena kitą griauna. Vėl viskas priklauso nuo žmogaus, kokį jausmą suformuos atsidūręs blogio ir tamsos pusėje. Žmogus gali, patyręs skausmą, pakeisti savo gyvenimą taip radikaliai į gerąją pusę, kad bet kokios geros sąlygos to būtų nesuteikusios. Todėl negalima sakyti, kad blogis – tai blogis. Blogis, tamsa, skausmas, netektis – visa tai verčia žmogų susimąstyti ar jam gyventi tos tamsos sferoje, ar jam ieškoti šviesos. O jeigu ieškai šviesos, tai įdedi pastangų. Tu veiki. Kai kada, žmogus, gyvendamas šviesos zonoje, aptingsta, sustoja vietoje, mėgaujasi tuo, ką turi ir nieko neieško, nekuria, nesiekia. Atsiranda sąstingis. Sąstingis – tai proceso sustabdymas. Vadinasi, energija blokuojasi, neišsireiškia ir gyvenimo laikas eina be tikslo.
Gyventi tamsumoje, klysti, bet patyrus skausmą ir kilti, yra daug geriau, nei gyventi gražiame sąstingyje. Ir nesvarbu, koks tavo pasiekimų momentumas. Gal būt, tu jau moki teisingai elgtis, mėgaujiesi savo gyvenimo diena, meldiesi ir viskas eina vienoda eiga – tai jau sąstingis. Visados turi būti įdedamos pastangos siekti daugiau, pažinti daugiau, pajausti daugiau. Čia kaip tame gražiame pavyzdyje, kai Mokytojas liepia mokiniui pasiekti kalno viršūnę. Mokinys kopia į kalną, bet per medžius nebemato viršūnės. Jis prieina gražią laukymę ir pasilieka joje gyventi, nes ten iš tikro gera, malonu ir gyvenimas atrodo kupinas pilnatvės. Gyvenimas gražus, ramus, pagarbiai meldiesi Dievui – viskas kaip ir gerai, bet viršūnė ir lieka nepasiekta. Visados turi būti žengimas į priekį. Visados turi išlikti vibracijų kėlimo procesas. Šis procesas neturi baigties, todėl sustoti geroje gyvenimo akimirkoje negalima. Jokiu būdu nereikia griauti to, ką jau pasiekei, bet turi įdėti vis daugiau pastangų, einant vis gilyn į savo vidinį pasaulį. Išoriniame pasaulyje tu gali susiformuoti tam tikrą gyvenimo erdvę ir tuo mėgautis, bet vidiniame pasaulyje reikalingas nuolatinis žengimas pirmyn. Ir nesvarbu, jog atrodo, kad viską pasiekei, kad nežinai, ką galima daugiau išjausti, daugiau nuveikti. Jeigu bus siekis, jeigu bus pastangos, tai atsiras ir suvokimas naujumo. Galite eiti visiškai aklai į priekį, bet jūs vis tiek nueisite ten, kur jus ves siela. O suvokimas gali ateiti daug vėliau. Žodžiu, prisiminkite – visados galite pasiekti daugiau, nei dabar pasiekėte ir visados reikia įdėti daugiau pastangų, nei prieš tai įdėta. Vibracijos darosi subtilesnės, todėl vidinių pastangų, norint prisiderinti prie tų vibracijų, reikia įdėti daugiau. Ir visados turi išlikti siekis. Siekis dieviškosios Meilės ir Išminties.
Šioje knygoje nėra ir nebus nei vieno žodžio, kaip patenkinti savo egoistinius norus ir kaip tapti egoistiškai laimingu. Todėl vėl kartoju: kurie siekiate laimės be pastangų, toliau galite neskaityti. Tikrąją laimę galite išjausti tik tada, kai įdedi labai daug darbo ir labai daug pastangų į savikontrolę, savęs pažinimą ir savo elgesio formavimą. Perspėju, kad čia nebus receptų, kaip greitai tapti laimingu ir toliau neapsunkinant jūsų minčių sakau, galite drąsiai toliau šios knygos neskaityti, kad nesukeltumėte sau vidinio nepasitenkinimo, susierzinimo. Aš to nesiekiu.
Bet, kas žada mokytis, kaip nugyventi teisingą žmogaus gyvenimą, aš toliau tęsiu savo pokalbį apie Žemės ir žmogaus egzistencijos prasmę.