Gyvenimo grožis prasideda pažinime, pajautime. Jūs manote, kad suvokiate, kas gyvenime gražu, matote tą grožį, bet iš tiesų, jūs mėgaujatės tik išorinio pasaulio suteiktomis grožio akimirkomis. Tikrąjį grožį jūs turite pamatyti užmerkę akis. Jūs turite pajausti širdimi grožį, kuris skleidžiasi iš jūsų širdies ir kuris skleidžiasi iš kitų žmonių širdžių. Tas grožis persipina su meile ir su ramybe. Jūs esate dar labai riboti, labai sukaustyti savo asmeniškų siekių, prisirišimų, baimių. Bet jeigu viso to atsisakytumėte, jūs pajustumėte grožį laisvai plazdantį širdyje.
Kiekvienas žmogus yra labai sukaustytas. Jį apriboja vidinės taisyklės, įsitikinimai, įpročiai, baimės. Šiandieną aš nekalbėsiu apie jausmus, kuriuos jūs išreiškiate, kuriuos patys suformuojate. Kalbėsiu kas jus spaudžia vien todėl, kad gyvenate šiame laikmentyje. Žmogus visados buvo ir yra sukaustytas tam tikrų gyvenimo taisyklių, prietarų, įsitikinimų. Žmogus gimsta aplinkoje, kurioje susiformavusios tam tikros normos ir tas normas priima kaip savaime suprantamas ir teisingas. Jam nekyla net minčių, kad tai yra neteisinga. Bet, jeigu jis gimtų kitoje aplinkoje, tada jau kitos normos ir taisyklės jam būtų labiausiai priimtinos. Vadinasi, aplinka, kurioje žmogus gimsta ir gyvena, labai įtakoja jo suvokimą apie gyvenimą. O kiekviena aplinka turi savų minusų ir savų pliusų. Bet aplinką formuoja joje gyvenantys žmonės ir jų sugebėjimai suvokti gyvenimą labai įtakoja tą mažą žmogų. Vadinasi, suaugęs žmogus neša didžiulę atsakomybę už tai, kaip jis pats gyvena ir kokią aplinką suformuoja mažajam žmogui. Jūs žinote posakį: įprotis blogiau už prigimimą. O jeigu nuo mažų dienų žmogus įpranta mąstyti neteisingai, neteisingai įvertinti aplinką, tai tą įprotį keisti yra labai sunku. Jūs galite priimti daug informacijos, galite daryti tam tikrus išorinius pasikeitimus savo gyvenime, bet paprastų įpročių atsisakyti yra sunku. Jūs net nepamatote, kaip tas įprotis įsitvirtinęs jūsų gyvenime ir kokią didelę įtaką daro kitiems žmonėms. Pvz. įprotis nurodinėti (nepiktai, norint tik padėti, bet tai nurodinėjimas), įprotis niurzgėti, būti kažkuo nepatenkintu, įprotis vėluoti, įprotis skubėti ir t.t. tai paprasti kasdieniai jūsų veiksmai ir jie susiformavo dėl bendros aplinkos įtakos. Bet, dažniausiai, tie įpročiai suvaržo patį žmogų. Jie to nepajaučia, bet įpročiai užspaudžia energetiką.
Kai žmogus gyvena vedamas įpročių ar visuomenės normų, jis net nesusimąsto ar tai iš tiesų teisinga, tikra, reikalinga? O gal yra kitokios gyvenimo normos? Norint pajusti tikrąjį gyvenimo grožį, reikia atsisakyti daugybės nusistovėjusių normų. Nekalbu apie tai, kad jums reikia kovoti su tomis nusistovėjusiomis normomis, kalbu, kad reikėtų plačiau atmerkti akis ir pamatyti, koks gyvenimas yra gražus. Pajusti tai širdimi ir suvokti, kas jums trukdo tą gyvenimo grožį pajusti. Kai nėra to tikrojo pajautimo, žmogus iš tikro negali suvokti, ko jam siekti, nes viskas atrodo normalu ir teisinga. Normalu ir teisinga tik tam tikrame etape, kai jūs jau mokate džiaugtis savo gyvenimu, kai branginate savo gyvenimo dieną, kai skleidžiate meilę ir gerumą aplinkiniams. Bet ateina laikas, kai galite pažvelgti dar giliau ir dar giliau pajusti tą gyvenimo grožį, kuris jūsų akims ir širdžiai ilgą laiką buvo užvertas, bet kuris egzistuoja ir jis yra tikras. Tik žmogaus mintis dar neturi užuomazgos to priimti kaip realybės. O žmogaus gyvenime įsitvirtina tik tai, apie ką žmogus vienaip ar kitaip mąsto. Jeigu tos idėjos suvokimo jo mintyse nėra – tai nėra ir materijoje, nėra tiesioginėje išraiškoje. Todėl ir sakau, kad egzistuoja dar kitokesnis grožio pajautimas. Ir tas pajautimas turi pradėti tvirtintis jūsų mintyse ir širdyse. Po to, tai pradės realizuotis jūsų kasdienybėje.