Kai žmogus išmoksta mylėti kitus besąlygiškai ir vienodai, tada jis atsilaisvina nuo įpročio vertinti kitą žmogų, nuo įpročio įsiskaudinti (nes besąlyginė meilė niekada nereikalauja atpildo), nuo baimės netekti, nuo baimės likti nesuprastam, neįvertintam ir t.t. Besąlyginė meilė atlaisvina nuo daugybės įpročių, prisirišimų, įsitikinimų. Daugybė jumyse gyvenančių jausmų netenka prasmės. Visą amžių buvę reikalingi, net tam tikri „gyvenimo varikliai“, tie jausmai tampa bereikšmiais, beprasmiais. O susiformavęs įprotis tuos jausmus išgyventi, neleidžia jums jų taip lengvai atsisakyti. Tada prasideda vidinė kova ir abejonės – ar tai teisinga ar neteisinga, nes visą amžių žmonės tuos jausmus išgyveno, jie buvo gyvenimo dalimi, o dabar jie netenka prasmės. Ar tikrai reikia jų atsisakyti, kas bus vietoj tų jausmų? Minčių sukils visokiausių, nes jūs turite atsisakyti to, kas buvo gyvenimo norma. Bet, prisiminkite, kad gyvenimo norma yra tik tai, prie ko jūs pripratote ir ką laiko norma jūsų aplinkoje gyvenantys žmonės. Kitoje aplinkoje tai gali būti visai ne norma, o tiesos iškraipymas. Todėl neprisiriškite prie gyvenimo normų. Vis tik tai tėra tik tos aplinkos suformuotos normos, o žmogus gali formuoti ir kitokias gyvenimo normas.
Gyvenimo norma – nėra amžina taisyklė. Ji kinta. Vienu metu buvo norma vergvaldystė. Dabar tai jau tikrai įvertinama, kaip klaidinga norma. Moterų beteisiškumas – vienur tai vis dar norma, o ar jūs tai laikote norma? Todėl suvokite, kad net ta „gyvenimo norma“, kurią dabar laikote visiškai teisinga ir priimtina gali keistis ir jūs ar ateities žmonės pamatys, kad ji truputį (o gal ir labai) iškreipta, neteisinga. Dabartyje susiformavusių ir žmonių laikomų teisingų gyvenimo normų nelaikykite nekintamu dalyku. Jeigu jūs į savo gyvenimą įpinsite kitų idėjų, kitokį supratimą apie gėrį ir grožį, tos normos tikrai keisis. Ir kai jūsų širdyse atsiskleis besąlyginė meilė, jūs tikrai atsisakysite daugybės įpročių elgtis taip, kaip dabar priimtina. Jūs nepyksite, nesureikšminsite savęs, neįskaudinsite kitų, neįsiskaudinsite patys, neprisirišite ir nesukaustysite kitų savo begaliniu rūpesčiu, nustosite vadovauti, nurodinėti, nustosite bartis, nelauksite dėmesio sau. Jūs nebedarysite daug dalykų, kuriuos darote nuolat ir kurie atrodo gyvenimo norma. Jums kils mintis, kad be įtakos kitam žmogui nesugebėsite pasiekti tam tikrų rezultatų. Bet gal tuos rezultatus pasieksite dar geresnius, kai kitas žmogus, jausdamas tavo besąlyginę meilę ir džiaugsmą, tau padės labiau nei to išsireikalautum. Jei abejojate ar kitas žmogus mokės išjausti besąlyginę meilę, tai įrodo, kad tikrai nemokate patys išjausti to jausmo. Šis laikotarpis nėra tas, kai galima tikėtis sulaukti geresnio gyvenimo tik kitų žmonių pastangomis. Yra realu viskas, kas realu tavo mintyse. Ir jeigu tavo mintyse nėra realu suformuoti besąlyginės meilės jausmo, tai to jausmo net su žiburiu nerasite savo aplinkoje. Jo negali būti, nes jis neegzistuoja jūsų suvokiamoje realybėje. Gal norėtum, kad kiti išjaustų tą meilę ir tau būtų gera gyventi, bet kol pats neišjausi to jausmo, tol jo nebus ir iš kitų žmonių. Čia veikia dėsnis – realu aplink tai, kas realu tavo mintyse. Tavo mintyse reali baimė, pyktis? Tai jo tikrai pakanka tavo gyvenime. O gal vis tik yra realus besąlyginės meilės jausmas?