Sielos sąmonė – tai dalelytė Aukščiausios Sąmonės, kaip ir dalelytė Visatos Dievo. Sąmonė vibruoja tam tikru dažniu ir kai siela įsikūnija, vibracija tampa labai žemu dažniu. Todėl išspinduliuojama labai maža jėga. Kadangi savasties jėga maža, gimusio žmogaus sąmonė susilieja ne su Aukščiausia Sąmone, o su žmonijos kolektyvine sąmone. Atsijungti nuo kolektyvinės sąmonės praktiškai neįmanoma, gimdamas tampi jos dalimi. Bet, išmokęs gyventi sąmoningai, tu per savo mintis gali į tą kolektyvinę sąmonę įnešti ne tik informaciją, bet ir energiją tam tikru dažniu. Taip žmogus gali įtakoti kolektyvinę sąmonę. Kodėl vis sakau, kad atlaisvėjant sąmonei žmogus gali pradėti daugiau suvokti ir suprasti? Žmogaus sąmonė, kylant vibracijų dažniui, truputį atsilaisvina nuo kolektyvinės sąmonės. Keičiasi žmogaus sąmonės vibracijos ir jo sąmonė pakyla virš kolektyvinės sąmonės – atlaisvina save ir prisiderina prie aukštesnės sąmonės vibracijų. Bet žmogaus sąmonė vis tiek išlieka kolektyvinėje sąmonėje. Ji vibracijų lygmenyje įeina į aukštesnės sąmonės lygį, bet visumoje išlieka kolektyvinėje sąmonėje. Todėl žmogaus mintys visados turi įtaką kolektyvinei sąmonei. Tik pati kolektyvinė sąmonė jau turi mažiau įtakos žmogui.
Žmogaus gyvenimo užduotis yra sugebėti savo vidinių pastangų dėka atriboti savo sąmonę nuo kolektyvinės sąmonės ir perkelti ją į aukštesnį sąmonės lygį. Taip vyksta perėjimas į kitą lygmenį. Be sąmonės pagalbos joks dvasinis perėjimas neįmanomas. O sąmonei atlaisvinti arba visiškai pasinerti į kolektyvinę sąmonę, įtakos turi žmogaus protas. Jo sugebėjimas įvertinti savo gyvenimą, sugebėjimas priimti sprendimus, sugebėjimas įsiklausyti į vidinį balsą, sugebėjimas mąstyti ir formuoti tikslus.
Kolektyvinėje sąmonėje yra įsitvirtinę viskas apie ką žmogus galvoja. Vadinasi, tai kas yra kolektyvinėje sąmonėje – yra realu. O kolektyvinę sąmonę papildo žmogaus mintis. Čia vėl gaunasi uždaras ratas. Kolektyvinė sąmonė įtakoja žmogų, o žmogaus mintis papildo tą sąmonę. Jeigu žmogus neįdeda vidinių pastangų sukoncentruoti savo minčių dėmesio į aukštesnio lygio sąmonę, tai jis ir gyvena tame uždarame rate. Gyvenimas eina, užduotys įgyvendinamos, žmogus bręsta, bet ateina momentas, kai žmogus pajaučia, kad tai tampa nuobodu, širdyje darosi tuščia ir nyku. Kol žmogus bręsta, jam visiškai pakanka kolektyvinės sąmonės išminties ir suformuotos gyvenimo tiesos.
Kolektyvinė sąmonė – tai didžiulė struktūra, joje užsifiksuoja kiekvieno žmogaus mintis. Joje gali būti ir labai stiprūs minčių deriniai (pvz. mintis – žmogus serga, ir tai daugumai priimtina tiesa, bet žmogus galėtų išlikti sveiku visą gyvenimą), arba gali būti labai maži pavieniai minčių deriniai (pvz. Aš atviras pasauliui). Šios pavienės mintys būna aukštesnių vibracijų, jos sunkiai pasiekiamos žmogaus, nes žmogų gaubia stiprūs minčių deriniai, kurie tiesiog spaudžia mąstyti taip, o ne kitaip. Taip ir susiformuoja gyvenimo taisyklės, kurias žmonės laiko visai priimtinomis ir nekintamomis. Bet vis tiek tai yra tik minčių deriniai, kurie įtakoja žmogų. Nauja mintis, kuri neatitinka visuomenės minčių yra daug silpnesnė, nes jos nepalaiko dauguma ir jai įsitvirtinti realybėje yra sunku. Bet, ateina laikas, kai ir kitas žmogus apie tą patį pagalvoja, tada ta mintis susijungia su buvusia erdvėje mintimi ir taip sustiprina savo galią. Kai žmogus pradėjo mąstyti, kad gali skraidyti kaip paukštis – tai buvo labai nerealu. Kolektyvinėje sąmonėje buvo daugiau minčių, kad žmogus negali skraidyti, nei kad gali. Todėl, įsitvirtinti idėjai, kad įmanoma žmogui skraidyti, reikėjo laiko. Bet ši idėja įsitvirtino, ją palaipsniui priėmė vis daugiau žmonių ir dabar turite nuostabius lėktuvus, kurie jus greitai nuskraidina į bet kurią pasaulio vietą. Vadinasi, pirmiausiai turi būti mintis, kuri įeitų į kolektyvinę sąmonę ir reikalinga papildomų minčių, kurios tą idėją sustiprintų. O naują mintį galima gauti tik iš aukštesnių vibracijų sąmonės. Nes ji iš principo nauja. Žmogaus kūno energetika turi būti atlaisvėjusi, mintys neužspaustos kolektyvinės sąmonės – tada žmogus išdrįsta mąstyti, kas, kodėl, kaip. Jis suvokia, kad gali būti ir kitokia tiesa. Vien tai pripažinus iš karto sąmonės vibracijos pakyla ir įmanoma „pagauti“ mintį iš subtiliojo pasaulio. Tegu tai būna labai nežymi mintis, praplaukusi per sąmonę ir jos rimtai nepajutus, nesupratus. Bet ta idėja jau tvirtinasi tiek kolektyvinėje sąmonėje, tiek paties žmogaus sąmonėje. Ir jeigu žmogus išgirsta antrą kartą kažką panašaus, jo pirmoji mintis jungiasi su antrąja ir taip palaipsniui stiprėdama tampa vis labiau apčiuopiama ir suprantama pačiam žmogui. Sakykime, jūs skaitote Pakylėtųjų Valdovų laiškus. Pirmą kartą paėmus į rankas šiuos laiškus kyla daug abejonių, ten daug žodžių, kurių prasmės nesuprantate, nesuvokiate, net apie ką ten rašoma. Bet praeina laikas, jūs daugiau pasidomite, kas yra Pakylėtieji Valdovai, jūs daugiau paskaitote panašią literatūrą ir prie pirmos, nors ir nelabai aiškios minties, prisideda papildomos mintys. Jau formuojasi tam tikras minčių derinys ir formuojasi idėjos suvokimas. Ir kai antrą ar trečią kartą pradedate skaityti Pakylėtųjų Valdovų laiškus, juos skaitote jau visai kitaip. Jūs daug ką pradedate suprasti, viskas darosi daug paprasčiau ir aiškiau.
tikra tiesa, prieš tris metus man labai sunkiai sekėsi skaityti Pakylėtųjų Valdovų laiškus, tiesiog pavargdavau, suimdavo miegas, silpnumas nuo nesuprantamos informacijos, o dabar kuo daugiau skaitau, tuo geriau jaučiuosi.