Prižeminus vibracijas, susiformavo Atlantida. Naujas žemynas, žmonės gabūs, protingi, daug sugebantys, laisvi, energingi. Žeminant vibracijas jau šioje civilizacijoje buvo padaryti pakitimai žmogaus organizme. Kankorėžinė liauka prarado savo formą. Ji užėmė daug mažiau vietos, nei prieš tai buvusių lemūriečių galvose. Tai reiškia, kad įgimtas ryšys su Aukščiausiąja Sąmone buvo dar labiau apribotas. Suvokti ir išgyventi Aukščiausiąją Sąmonę darėsi vis sunkiau. Bet tada labai išsivystė proto jėga. Smegenų veikla buvo suaktyvinta. Pasipylė įvairūs išradimai, įvairūs moksliniai bandymai. Kultūra, mokslas klestėjo, kol buvo peržengta pagarbos riba. Tik ši riba buvo peržengta lengvai ir paprastai, nes žmogus nebejautė tokio artimo ryšio su Kūrėju. Jis save atskyrė nuo Aukščiausiosios sąmonės. Žmogaus sąmonė smuko, nežiūrint į tai, kad protas klestėjo. Sąmonė – tai Dievo dalis. Tik atlaisvėjant sąmonei, žmogaus vystymasis kyla ir jis kyla tobulėjimo laipteliais į viršų, taip išlaisvindamas Kūrėjo energiją per save. Skirtumas tik tas, ar žmogus tai daro suvokdamas ar to nedaro priimdamas neteisingus sprendimus.
Atlantiečiai paneigė Dievo egzistavimą. Jie iškėlė save, kaip Visatos valdovais, nors negalėjo paneigti to, kad Visatoje egzistuoja kiti pasauliai. Laikas nuo laiko juos aplankydavo Aukštesnės Kosminės būtybės, mėgino išaiškinti Tiesą. Bet kam reikalinga Tiesa, kai susiformavęs ego nenori to girdėti. Ego struktūra įgavo savo jėgą, taip, ji susiformavo Atlantidos laikais. Kol buvo gyvenimas paremtas tik protu, susiformavo asmeniškumas, individualumas – „AŠ ESU“, „AŠ ESU KŪRĖJAS“. Nebuvo pripažinta, kad „AŠ ESU, KAS ESU“, nes tada tektų pripažinti, kad jau esu suformuotas. O jeigu mane kažkas suformavo, tai to „kažko“ idėją ir turiu skleisti. Tai netiko galingam žmogaus protui ir jis įtvirtino mintį, kad „AŠ ESU“. Taip žmogaus ryšys su Aukščiausiąja Sąmone dar labiau susilpnėjo ir susiformavo galimybė sužeminti žmogaus struktūrą iki paties žemiausio lygmens.
Taip išnyko Atlantida ir susiformavo naujas žmogaus gyvenimo etapas. Iš naujo vystėsi smegenys, iš naujo buvo mokomasi naudotis žmogui paliktu instrumentu – protu (nes protas susietas su materialumu, o sąmonė su ne materialumu). Bet kartu buvo išsaugota galimybė išjausti meilę, artumą, bendrumą. Ėjo tūkstančiai metų, žmogus – beždžionė tobulėjo, žmogaus kūnas tobulėjo, prisitaikė prie Žemės aplinkos. Jis tapo mažesnis, sunkesnis, grubesnis ir labiau pažeidžiamas, nes aplinkoje vyravo negatyvumas. Gėris ir Blogis susiformavo kaip dvi lygiateisės srovės. Viena kitą papildydamos, viena kitai prieštaraudamos jos skatino žmogų tobulėti. Skatino jį ieškoti sprendimų, kaip geriau gyventi, kaip suformuoti gerą išorinį gyvenimą ir, kartu, išskleisti tai, kas viduje buvo tarsi užslėpta, bet aiškiai jaučiama – tai meilė artimui, meilė Kūrėjui. Protas aiškiai nesuvokė, kas yra Kūrėjas, kas yra Dievas, bet jautė pagarbą tam, kas buvo aukščiau už jį. Žmogus pradėjo suvokti jog yra kažkas daugiau nei tik jo protas, jo valia. Nes likimas daug kartų žmogų sustabdydavo, pakeisdavo jo lūkesčius, jo tikslus. Žmogus pradėjo suvokti, kad ne viskas nuo jo priklauso. O jeigu ne viskas nuo jo priklauso, tai vadinasi yra kažkas galingesnis. Ir taip pradėjo ieškoti, ką galėtų garbinti: Saulę, Mėnulį, Žemę, Gamtą. Garbino savo sukurtus Dievus. Taip Aukščiausiasis Protas žmogaus valia buvo padalintas į daugybę dievų. Aukščiausias Protas kaip buvo, taip ir yra vienas ir nedalomas, bet to žmogus negalėjo suvokti, bent jau ir dėl to, kad jis nepažino visos žmonijos gyvenimo. Jis žinojo kaip gyvenama jo gentyje, kaip gyvenama kitoje gentyje, bet, kad tokių genčių pasaulyje labai daug – to nesuvokė. Kiekvienoje gentyje gyvenantys žmonės suvokė, kad yra kažkas daugiau, nei tik jų laisva valia, nei tik jų protas. Susiformavo religijos. Bet kiekviena gentis (tauta) šventai tikėjo į savo Dievą, todėl kitos genties dievai jai buvo nepriimtini. Taip prasidėjo nesutarimai ne tik dėl geresnės Žemės prie vandens, geresnių gyvenimo sąlygų, bet ir dėl tikėjimo. Kilo noras įrodyti, kad jų dievai geresni už kitus dievus. Prasidėjo nesutarimai, vedantys į karus. Aukščiausioji Sąmonės Taryba leido Pakylėtiesiems Valdovams įsikišti į Žemės gyventojų gyvenimą ir leido paskatinti suprasti, kad Dievas yra vienas. Taip atsirado pranašai: Mozė, Mahometas, Jėzus, Buda.
Pranašai apjungė tam tikras vietoves, pakvietė žmones tikėti Dievu. Iš pagonybės buvo pereita į religijas. Bet žmonės sureikšmino pranašus, bet ne jų skleidžiamą tiesą, kad Dievas yra vienas. Žmonės sureikšmino savo pranašus ir taip vėl save atskyrė nuo kitų, nors visi pranašai skelbė tą pačią tiesą – Dievas vienas. Kodėl dabar labiau pabrėžiu, kad yra Dievas, o ne Aukščiausioji Sąmonė. Nes žmonės susiformavo Dievo įvaizdį. Jį sukonkretino ir iki šiol žmonių sąmonėje tebėra klaidingas suvokimas – Dievas yra suasmeninamas. Jis suformuojamas kaip atskira būtybė, kuri viską sukūrė, viską gali, bet yra konkreti būtybė – Dievas. O aš noriu pasakyti, kad yra Aukščiausias Protas, yra Aukščiausioji Sąmonė, kuri viską apjungia ir kurios dalimi yra ir žmogus. Nėra atskirties tarp Aukščiausios Sąmonės ir žmogaus sąmonės. Žmogus įeina į Aukščiausios Sąmonės struktūrą. Tik žmogus turi savo protą, kuris truputį jį atriboja nuo visos sąmonės. Iki to momento, kol žmogus neišmoks išjausti, kad jis yra Aukščiausios Sąmonės dalis, tol bus atskiros religijos, kurios žemins kitas religijas. Reikalinga suvokti, kad yra vienas Dievas ir kad tas Dievas skaidosi į milijardus dalelyčių, gyvenančių Žemėje ir į daugybę dalelyčių visame Kosmose.
Religiniai karai nėra pateisinami. Nėra aukštesnės ar reikšmingesnės religinės formos nei kitos, nes tai yra tik žmonių suformuotos struktūros, kurios turi tam tikrą jėgą ir įtaką pasaulyje.
Dievas yra vienas ir jis yra Aukščiausioji Sąmonė. O ši sąmonė yra ir jumyse. Vadinasi, nereikia garbinti stabų, nereikalingos ir bažnyčios. Ne Mariją, ne Jėzų, ne Budą, ne Mahometą reikia garbinti. Reikia garbinti kitą žmogų. Reikia gerbti save. Jūs galite turėti bendruomenės namus, kur laisvą dieną galėtumėte nevaržomai susirinkti, nevaržomai padėkoti aukščiausiajai sąmonei už suformuotą žmogų su jausmais ir mintimis. Gali būti namai, skatinantys bendruomeniškumą, pagalbą vieni kitiems, mokėjimą džiaugtis vienas kitu, mokėjimas įsiklausyti vienas į kitą. Bažnyčia turėtų tapti džiaugsmo, paguodos, supratingumo namais. Kur kiekviena atskira dieviška dalelytė susilietų su kita atskira dieviška dalelyte ir Aukščiausios Sąmonės skleidžiama ugnis stiprėtų, kiltų vibracijos, skleistųsi meilė ir gerumas. Džiaugsmo ir paguodos namai, o ne religinių stabų garbinimo namai. Jėzus neformavo bažnyčių, Buda neformavo bažnyčių. Jas suformavote jūs, žmonės, savo protu, savo noru garbinti tai, kas apčiuopiama. Aukščiausioji Sąmonė nėra apčiuopiama, bet ji yra jumyse ir ji yra tokia pati kitame žmoguje. Vienodai svarbūs esate visi. Vienodai reikšmingi esate visi. Ir jūs privalote išmokti gerbti vieni kitus, padėti vieni kitiems, įvertinti vieni kitų gyvenimus, nes tiek kitas išreiškia Aukščiausiąją Sąmonę, tiek tu išreiški tą Sąmonę.